Nuo pašalinių akių saugomų delfinų žudynių demaskavimas, komerciniai skrydžiai į kosmosą, Gineso rekordo vertas plaukimas Amazonės upe, žurnalo „Vogue” svarbiausio numerio kūrimo užkulisiai, pavojingas interneto skverbimasis į mūsų asmeninius gyvenimus, provokacijos žmogaus teises pažeidinėjančioje ir užsidariusioje šalyje, manipuliacijos žiniasklaidoje, įžymybių skleidžiama įtaka juos garbinantiems paprastiems žmonėms.
Suintrigavo? Tai yra 15-ojo Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris”, prasidėsiančio jau šį ketvirtadienį, programos „Aktualioji dokumentika” pagrindinės temos.
Kas naujo kine? Dokumentika!
Iš gausybės dokumentinių juostų atrinkti devyni filmai žiūrovams pasiūlys įdomių žmonių portretus, nepakartojamas ekskursijas į egzotiškiausius pasaulio kraštus, intriguojančiai išdėstytas šiandieninio pasaulio problemas ir keistenybės. Svarbiausia, kad visos šios istorijos yra tikros ir nesuvaidintos. Jos ragina mąstyti, praplečia akiratį, atskleidžia negirdėtus slepiamus faktus, provokuoja reikšmingas diskusijas, suteikia naudingos informacijos, skatina veikti ir kviečia pakeisti požiūrį į dokumentikos žanrą.
“Vienas iš svarbių „Kino pavasario” tikslų – pasakyti Lietuvos žiūrovams, kad dokumentinis kinas nusipelno būti priimamas taip pat, kaip ir vaidybinis. Būtent todėl „Aktualiosios dokumentikos” filmai šiais metais bus rodomi didesnėse kino salėse patogesniu žiūrovams laiku. Tikime, kad „Oskaro” premiją, Sandanso kino festivalio didįjį žiuri prizą ir kitus reikšmingus apdovanojimus iškovoję dokumentiniai kūriniai nustebins, šokiruos, prajuokins, sukrės lygiai taip pat, o gal net gerokai stipriau už daugumą vaidybinių dramų, trilerių ar komedijų ”, – teigia vienas iš festivalio programos sudarytojų Edvinas Pūkšta.
Visame pasaulyje šiuo metu žinomiausia “Įlanka”
Filmas „Įlanka“ šiemet pelnė „Oskarą“ kaip geriausias dokumentinis filmas. Filmo herojus – buvęs delfinų treneris ir kultinio TV serialo „Fliperis” sumanytojas Richardas O’Barry perėjo į kitą barikadų pusę ir tapo nepasiduodančiu aktyvistu. 70-ties metų žmogus-legenda aršiai kovoja prieš delfinų naikinimą ir išnaudojimą nelaisvėje bei maistui netinkamos delfinų mėsos pardavinėjimą. Prieš „Oskaro” premijų įteikimo ceremoniją jis išreiškė viltį, kad toks reikšmingas apdovanojimas padės uždaryti užutekį Taiji miestelyje, kuriame kasmet išžudoma 23 tūkst. delfinų. „Oskarų” ceremonija yra žiūrimiausia transliacija Japonijoje, kurios valdžia įvairiausiais metodais blokuoja bandymus parodyti „Įlanką” šalies kino teatruose ir melu dangsto filme užfiksuotus šokiruojančius vaizdus. Per padėkos kalbą Richardo O’Barry iškeltas plakatas „Text Dolphin to 44144” šmėkštelėjo televizorių ekranuose vos 2 sekundes, tačiau pateko į labiausiai aptarinėjamų „Oskarų” ceremonijos momentų sąrašą. Filmo dar nematę žmonės pradėjo aktyviai domėtis ir siųsti sms žinutes nurodytu numeriu, kuriuo gaudavo atsakymą, kaip įmanoma sustabdyti delfinų genocidą Japonijoje. Delfinai būtų laimingi, jeigu suprastų, ką dėl jų daro Richardas O’Barry, kuris su sūnumi Lincolnu jau planuoja kurti „Įlankos” tęsinį.
Susipažinkime!
„Aktualioje dokumentikoje” žiūrovai turės galimybę artimai susipažinti ir su kitomis iškiliomis asmenybėmis, apie kurias iki šiol buvo mažai girdėję. Irane gimusi verslininkė Anousheh Ansari sumokėjo net 20 mln. JAV dolerių už nerealiausią vaikystės svajonę („Kosmoso turistai”). Madų žurnalo „Vogue” ekscentriškoji vyriausioji redaktorė Anna Wintour pirmą kartą įsileido į darbo teritoriją stebėtojus su kameromis („Rugsėjo numeris”). Paskutiniu tikru superherojumi žemėje vaidinamas ir pagal populiarumą tik prezidentui Slovėnijoje nusileidžiantis nepalaužiamos ištvermės ilgų distancijų plaukikas Martinas Strelas, nebijantis rizikuoti gyvenimu dėl nutrūktgalviškų žygdarbių („Didysis upių žmogus”). Ambicingasis interneto „žaislų“ išradėjas Joshas Harrisas prieš gerą dešimtmetį tiksliai nuspėjo, kaip internetas bus išnaudojamas viešumo egzaminams, kaip įvairiausi realybės TV šou mėgausis reitingais, kaip žaibiškai populiarės socialiniai tinklai („Mūsų viešas gyvenimas”). Pietų Korėjoje gimę vaikinai Jacobas ir Simonas užaugo įvaikinti tėvų iš Danijos šeimose, pamiršo gimtąją kalbą ir svečioje šalyje tapo populiariais komikais. Danų žurnalisto Madso Bruggerio paskatinti jie trumpam grįžo į tėvynę (ne į Pietų, bet į Šiaurės Korėją), kad apsiginklavę humoru atskleistų šioje šalyje vykdomus nusikaltimus (“Raudonoji koplyčia”).
Keliaukime!
Užgesus šviesoms kino salėse, „Kino pavasario” dokumentiniai filmai pakvies į neįkainojamas keliones per margo pasaulio kampelius, į kuriuos sunku ir net neįmanoma patekti. Tai smėlėti Afganistano miestai („Afganistano žvaigždė”), kuriuose žmonės pradėjo dainuoti ir pajuto demokratijos vėją, komunistinė Šiaurės Korėja, kur vietiniai gidai prižiūri kiekvieną svečią ir rodo tik tai, ką galima pamatyti („Raudonoji koplyčia”), Kazachstano stepės, kur po kiekvieno raketos „Sojuz” paleidimo į kosmosą iš dangaus krenta vertingi daiktai („Kosmoso turistai”), okupuotoji Palestinos teritorija, kur prasidėjo režisieriaus Talalo Jabari dviejų metų žygis, siekiant išsiaiškinti mobilaus ryšio pavojus žmogaus sveikatai („Grėsmingas signalas”), Niujorko požeminiai rūsiai, kur gimė pirmasis realybės TV šou („Mūsų viešas gyvenimas”), ir Amazonės džiunglės, kur driekiasi 5432 km ilgio didingoji upė su krokodilais, piranijomis ir vyrams ypač pavojingomis įkyriomis žuvytėmis.
„Kiekvieną iš šių filmų galima išlaisvinti iš dokumentikos žanro ribų. „Didysis upių žmogus” yra žaismingas, šmaikštus ir siurrealistinis nuotykinis epas, „Raudonoji koplyčia” turi visus reikalingus ingredientus intelektualiai juodo humoro komedijai, sensacingoji „Įlanka” primena aštriausios įtampos veiksmo trilerį, „Afganistano žvaigždė” neatsilieka nuo jausmingiausių ir emocingiausių muzikinių dramų, „Mūsų viešas gyvenimas” apnuogina visas televizinių realybės šou gudrybes ir atskleidžia populiarumo kainą, „Rugsėjo numeris” priverčia nepamiršti romantinių komedijų „Seksas ir miestas” bei „Ir Velnias dėvi Prada”, o „Grėsmingas signalas” pavirsta mobilųjį ryšį užtikrinančių antenų detektyvu. Aktualiausias Lietuvai filmas „Žvaigdžių liga” vertas atskiro paminėjimo, nes režisieriui Chrisui Atkinsui pavyko užfiksuoti visai kitokius Tautos prisikėlimo partijos artistų – Arūno Valinsko, Roko Žilinsko, Antano Nedzinsko veidus. Neįmanoma įsivaizduoti, kad Lietuvoje šie ir kiti politikai ištartų tuos pačius žodžius, kuriuos pasakė britų dokumentalistui“, – sako Edvinas Pūkšta.
Taigi, dokumentika šių metų “Kino pavasaryje” (kovo 18 – balandžio 2 d.) iš tiesų atlieps pasaulio balsą, bus tiesos ruporu ir ,tikimės, privers ne vieną iš naujo atgimti kine.
