Kasdien keliuose prasilenkiame su tūkstančiais automobilių. Vieni skuba į darbus, kiti į susitikimus, treti – tiesiog lekia, be jokios rimtos priežasties. Būtent dėl to įvairiose vietose įrengti greičio matuokliai tapo neatsiejama eismo dalimi.
Tačiau vis daugiau žmonių kelia klausimą – ar šie įrenginiai iš tiesų saugo mūsų gyvybes, ar tai tik puikus būdas papildyti biudžetą? Vairuotojų nuomonės išsiskiria. Vieni teigia, kad be greičio matuoklių keliuose būtų visiška betvarkė – greičio ribojimų niekas nesilaikytų, o nelaimių tik daugėtų.
Kiti tuo metu jaučiasi it nuolatiniai stebimi objektai, kurių kiekvienas mažesnis neatsargumas virsta bauda. Ir vis dažniau matuokliai statomi ne prie mokyklų ar pavojingų sankryžų, bet greitkelių ruožuose ar tuščiose užmiesčio zonose.
Tad ar iš tikrųjų šių įrenginių paskirtis mūsų saugumas? O gal tai tiesiog tylus būdas rinkti pajamas iš gyventojų, kurie dar net nespėja suprasti, kad viršijo greitį? Panagrinėkime giliau, ne emocijomis, o faktais.
Saugumas ima viršų
Valstybės institucijos tvirtina, kad greičio matuokliai yra vienas efektyviausių būdų mažinti avaringumą. Skaičiai iš tiesų įspūdingi, po to, kai tam tikruose ruožuose buvo įrengti fiksavimo prietaisai, eismo įvykių skaičius sumažėjo iki 40 proc. Tai ypač pastebima vietose, kur eismas intensyvus ir dažnai vyksta pėsčiųjų judėjimas, šalia mokyklų, sankryžų ar gyvenamųjų rajonų.
Be to, nuolatinė kontrolė veikia prevenciškai. Vairuotojai, žinodami, kad kažkur stovi matuoklis, dažniau laikosi leistino greičio. Net jei jie greitėja vos jam pravažiavus, trumpam pristabdytas greitis kai kuriais atvejais gali išgelbėti gyvybę. Ir tai – ne tuščias lozungas, o praktiškai įrodyta statistika.
Todėl eismo saugumu besirūpinančios tarnybos ne kartą pabrėžė, kad tikslas – ne bausti, o skatinti atsargumą. Bauda, pasak jų, yra tik pasekmė, o ne tikslas. Deja, ši logika ne visada įtikina tuos, kurie mano, kad tikrasis tikslas biudžeto papildymas.
Kodėl kai kurie matuokliai sukelia pyktį?
Jeigu greičio matuokliai būtų statomi tik avaringiausiose vietose – visuomenės požiūris tikriausiai būtų kur kas palankesnis. Tačiau vis dažniau jie atsiranda ten, kur logiškai atrodo saugu, tiesiuose užmiesčio keliuose, atkarpose be jokio pėsčiųjų judėjimo, net kai kuriose greitkelių dalyse, kur ribojimai atrodo pertekliniai.
Tai ir kelia klausimą – ar iš tikrųjų siekiama saugumo, ar tiesiog surinkti kuo daugiau baudų? Vairuotojai dažnai pastebi, kad kai kurios vietos atrodo pritaikytos tam, kad būtų kuo lengviau suklysti. Pavyzdžiui, vos pasibaigus greitesnio važiavimo atkarpai, greitis sumažinamas netikėtai, o po kelių dešimčių metrų jau matuoklis. Net jei važiuoji atsakingai, per tokį ruožą lengva prasilenkti su riba.
Toks jausmas, kad ne visi matuokliai įrengiami vadovaujantis sveiku protu. Kai kur jie atrodo kaip pasala. Tai ir kelia pasipiktinimą – ne dėl to, kad žmonės nenori laikytis taisyklių, bet todėl, kad tvarka ne visada atrodo sąžininga.
Biudžetas auga – bet ar auga ir sąžiningumas?
Valstybės biudžetas iš baudų kasmet gauna nemažą dalį pinigų. 2023 metais už greičio viršijimus buvo surinkta daugiau nei 20 mln. eurų. Tai nėra mažas skaičius. Ir natūraliai kyla klausimas – ar iš tiesų šie pinigai grįžta į eismo saugumo gerinimą, ar tiesiog įkrenta į bendrą katilą?
Idealiu atveju tokios pajamos turėtų būti nukreiptos į kelių infrastruktūros gerinimą, pėsčiųjų perėjų apšvietimą, greitį ribojančius barjerus pavojingose vietose ar vairuotojų švietimo programas. Tačiau informacijos, kaip tiksliai šios lėšos paskirstomos, visuomenė dažniausiai nesulaukia. Ir kol skaidrumo nėra, nepasitikėjimas tik auga.
Be to, atsiranda privataus sektoriaus valdomų matuoklių. Kai kurie jų įrengti pagal viešosios ir privačios partnerystės principus ir tada tikrai sunku atsakyti, kas iš tikro laimi: visuomenė ar pelną skaičiuojanti įmonė?
Ne tik apie baudas, bet apie pasitikėjimą
Greičio matuokliai yra neišvengiamas šiuolaikinio eismo dalykas. Tačiau jų paskirtis turi būti aiškiai matoma: ne kaip tylus bausmės mechanizmas, o kaip priemonė, padedanti visiems saugiau važiuoti.
Kol trūks aiškumo, skaidrumo ir pagrįstumo, visuomenėje liks dvejopas jausmas – ar mus saugo, ar mus stebi su skaičiuotuvu rankoje?
Svarbu ne tik, kur stovi matuoklis, bet ir kodėl jis stovi būtent ten. Jei tai aišku, priimtina ir suprantama – niekas nesipiktina. Bet kai atrodo, kad kažkas tiesiog laukia tavo klaidos, natūralu, kad kyla klausimų. Ir būtent į juos valstybė turi rasti atsakymą, jeigu nori, kad žmonės laikytųsi taisyklių ne iš baimės, o iš pasitikėjimo.
