Kalbėdami apie antsvorį dažnai galvojame tik apie tai kiek riebalų turime organizme. Tačiau naujausi tyrimai rodo kad svarbu ne tik riebalų kiekis bet ir tai iš kur tie riebalai atsiranda. Mokslininkų komanda iš Prinstono nusprendė gilintis į vieną iš sudėtingiausių onkologijos klausimų. Kodėl vieni žmonės turintys antsvorio suserga vėžiu o kiti ne.
Jie atsakymų ieškojo ne kūno riebaluose o maiste kurį vartojame. Tiksliau, tai riebalų kilmėje. Jau daugelį metų žinoma kad per didelis riebalinio audinio kiekis gali padidinti riziką susirgti tam tikrais vėžio tipais. Tačiau ne visi žmonės turintys aukštą kūno masės indeksą susiduria su onkologinėmis ligomis.
Prinstono mokslininkai kartu su tyrėjais iš vėžio tyrimų instituto pradėjo kelti hipotezę kad svarbu ne tik riebalų kiekis bet ir jų kilmė. Jie lygino gyvūninius riebalus tokius kaip sviestas taukai ar jautienos lajus su augaliniais riebalais pavyzdžiui alyvuogių ar kokosų aliejumi. Ne kaloringumas ar cholesterolio lygis buvo svarbiausias o tai kaip tokie riebalai veikia imuninę sistemą susidūrus su vėžinėmis ląstelėmis.
Tyrimas su pelėmis atskleidė esminius skirtumus
Eksperimento metu dvi pelėms skirtos grupės buvo šeriamos vienodomis kalorijų porcijomis turėjo tokį patį svorį tačiau skyrėsi jų maiste esančių riebalų rūšys. Vienai grupei buvo duodami gyvūniniai riebalai kitai augaliniai. Kai pelės pasiekė antsvorio lygį joms buvo sušvirkštos vėžio ląstelės tarp jų storosios žarnos vėžio ir melanomos. Tai buvo žiaurus tačiau moksliškai itin svarbus etapas siekiant suprasti kaip organizmas kovoja su vėžiu priklausomai nuo mitybos.
Rezultatai buvo aiškūs. Augliai pelėms maitinamoms gyvūniniais riebalais augo greičiau. Ne todėl kad šie riebalai tiesiogiai maitino navikus bet todėl kad buvo paveikta jų imuninė sistema. Tyrėjai nustatė kad šiose pelėse imuninės ląstelės kurios paprastai sunaikina vėžines ląsteles buvo pažeistos metaboliniu būdu.
Jose kaupėsi specifinės molekulės, tai ilgos grandinės acilokarnitinai. Tai šalutiniai riebalų skaidymo produktai kurie trikdė mitochondrijų veiklą. Mitochondrijos, tai energijos šaltiniai ląstelėse ir jų veiklos sutrikimas lėmė kad imuninės ląstelės prarado gebėjimą kovoti su vėžiu.
Kai kurios ląstelės tiesiog nustojo kovoti
Sutriko interferono gamyba ši medžiaga būtina kad imuninės ląstelės aktyvuotų kovos su vėžiu mechanizmus. Be jos imuninės ląstelės tampa pasyvios ir vėžys gali augti netrukdomas. Tuo tarpu pelėms kurios vartojo augalinius riebalus tokie pokyčiai nepasireiškė.
Jų mitochondrijos veikė normaliai imuninės ląstelės buvo aktyvios o auglių augimas gerokai lėtesnis. Netgi pastebėta kad kai kurie riebalai pavyzdžiui palmių aliejus aktyvavo genus kurie padeda imuninėms ląstelėms naudoti energiją efektyviau.
Kita tyrimo dalis apėmė žmogaus imuninės sistemos ląsteles paimtas iš žmonių turinčių antsvorio. Rezultatai vėlgi buvo labai panašūs. Ląstelės veikiamos gyvūninės kilmės riebalų metabolitų neteko gebėjimo kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Tai rodo kad du žmonės turintys tą patį svorį gali turėti visiškai skirtingą atsparumą vėžiui priklausomai nuo to ar jų mityboje vyrauja gyvūniniai ar augaliniai riebalai.
Ar galima tai panaudoti prevencijai?
Ar tai reiškia kad vien pakeitus riebalų rūšį lėkštėje galime apsisaugoti nuo vėžio. Ne visai. Tačiau tyrėjai pabrėžia kad tai gali būti svarbus papildomas veiksnys ypač žmonėms jau kovojantiems su liga. Verta atkreipti dėmesį ne tik į svorio metimą bet ir į riebalų struktūrą mityboje.
Ne visi riebalai yra priešai mūsų organizmui. Jie būtini nervų sistemai hormonų gamybai ir daugybei kitų funkcijų. Tačiau svarbu pasirinkti tinkamus šaltinius. Tinkama mityba gali padėti ne tik stiprinti organizmo apsaugą bet ir palaikyti sveikesnę visų sistemų veiklą.
Šis tyrimas dar kartą primena kad ne viskas priklauso vien nuo kūno svorio. Tai kaip ir kuo maitinamės gali turėti giluminį poveikį mūsų sveikatai. Atsižvelgus į naujus duomenis gali būti keičiamas ir požiūris į tai kaip gydyti bei kaip padėti žmonėms turintiems didesnį kūno masės indeksą. Gali būti kad mitybos pokyčiai bus ne tik papildomas bet ir būtinas gydymo komponentas.
