Valstybės duomenų agentūros duomenimis, kovą kainos padidėjo 1,6 procento, o nuo metų pradžios kainos jau daugiau nei 4 procentais. Kiek dar didės infliacija, kokias pasekmes tai turės gyventojų vartojimui bei kaip į tai turėtų reaguoti vyriausybė?
Šiemet kainų augimas jau viršijo visas prognozes, bet nebus toks kvapą gniaužiantis kaip 2022-aisias. Tuomet naftos kaina pašoko virš 120 dolerių už barelį, gamtinės dujos kainavo trigubai daugiau nei kainuoja dabar, į viršų šovė daugelio maisto ir kitų žaliavų kainos, dėl to vidutinė metinė infliacija siekė beveik 20 procentų. Nors gyventojų pajamų augimas buvo spartus, kainų augimo niekaip nepavijo, todėl perkamoji galia tais metais sumažėjo beveik dešimtadaliu.
Tačiau čia prasideda įdomiausi dalykai – nepaisant tuometinės energijos krizės, kainų šuolio ir sumažėjusios perkamosios galios, gyventojų vartojimas išaugo beveik 2 procentais. Gyventojai perpus sumažino savo taupymo normą, bet vartojimo įpročių beveik nepakeitė. Svarbu ir tai, kad realus kuro kainų poveikis dabar yra daug mažesnis dėl per šį laikotarpį sparčiai išaugusių gyventojų pajamų. 2022 metais už vidutinį atlyginimą Lietuvoje buvo galima nusipirkti 640 litrų dyzelino, šiemet, net ir pašokus jo kainoms, už vidutinį atlyginimą lietuviai įperka apie 850 litrų.
Šiemet minimalus atlyginimas ir senatvės pensijos padidėjo daugiau nei dešimtadaliu, vidutinis darbo užmokestis augs maždaug 8 procentais, todėl net ir 5 proc. perkopsianti infliacija nesumažins gyventojų perkamosios galios, tik pristabdys jos augimą. Turint omenyje visus šiuos veiksnius, dabartinė „kainų krizė“ kol kas neturi šansų sustabdyti vartojimo augimo.
Bet tai nereiškia, kad nieko daryti nereikia. Tai, kad infliacija šiemet bus didesnė nei prognozuota, reiškia, kad bus neplanuotų pajamų valdžios sektoriaus biudžete. Didesnių nei planuota biudžeto pajamų panaudojimas kompensacijoms ir laikinam akcizų mažinimui atrodytų kaip savaime suprantamas ir sąžiningas sprendimas. Vis tik čia atsiranda bent kelios problemos.
Pirma, valstybės biudžete nėra ir nebus jokio pertekliaus, priešingai – šiemet valstybė skolinsis rekordinę sumą, net 7 milijardus eurų. Būtent tokia suma yra atotrūkis tarp valstybės pajamų iš mokesčių ir visų kitų šaltinių, bei jos įsipareigojimų – nuo socialinės apsaugos ir švietimo iki investicijų į infrastruktūrą ir krašto apsaugą. Kad suprastume šio deficito mastą, galima paminėti, jog visam švietimui ir visai sveikatos apsaugai šiemet suplanuota išleisti po 4,8 milijardo eurų. Taigi net šimtu milijonu didesnės biudžeto pajamos nereikštų, kad valstybė turi neišnaudotų galimybių – tai tik šiek tiek sumažina valstybės poreikį skolintis.
Kita problema yra susijusi su socialiniu teisingumu. Įsivaizduokite daugiabutį, kurio pusė šeimų turi po vieną automobilį, ketvirtadalis – po du automobilius, o likusieji naudojasi viešuoju transportu. Pakilus kuro kainoms, daugiabučio bendrija siūlo pasiskolinti ir kompensuoti visiems daugiabučio gyventojams kuro išlaidų padidėjimą. Dauguma, o ypač tas paskutinis ketvirtadalis, turbūt nepritartų. Galiausiai, valstybės parama ir kompensacijos neskatina gyventojų keisti savo elgsenos ir ieškoti alternatyvų (tuomet kai įmanoma).
Žinoma, negalime neigti, kad daliai gyventojų ši infliacija gali tapti galvos skausmu, bet greičiausiai ne dėl pabrangusio kuro (nes neturtingiausi dažniausiai naudojasi viešuoju transportu). Padidėjusios prekių gabenimo sąnaudos, pabrangę trąšos, maisto žaliavos, dujos, o vėliau gal ir elektra – visa tai ateinantį pusmetį pakels kitų pirmojo būtinumo prekių, ypač maisto, kainas. Todėl laikinas akcizų mažinimas yra svarstytinas tik kaip priemonė, galinti padėti suvaldyti verslo sąnaudas ir pristabdyti kitų prekių kainų kilimą.
Svarbu pripažinti, kad tik trečdalis šių metų infliacijos bus susijęs su išoriniais veiksniais – pabrangusia energija ir kitomis žaliavomis. Didžioji infliacijos dalis kyla šalies viduje – ir dėl prociklinės fiskalinės politikos (didelio biudžeto deficito), ir dėl didesnių mokesčių, ir dėl sparčiai augančių darbo sąnaudų, ir dėl išsikvėpusio produktyvumo augimo.
Tai ką daryti? Po 2022 energijos krizės Lietuva daug investavo į atsinaujinančią energiją ir labai sumažino savo priklausomybę nuo išorinių veiksnių. Bet dar nepakankamai. Todėl dabar reikėtų daugiau galvoti ne (tik) apie tai kaip keliais centais atpiginti dyzeliną, bet kaip toliau mažinti Lietuvos priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, kaip daugiau investuoti į atsinaujinančią energiją, jos kaupiklius ir jungtis su kitomis šalimis. Tai leistų dar labiau padidinti atsparumą kitų krizių metų.
Galiausiai, sparčiai kylant kuro kainoms, reikėtų ieškoti būdų ne jį atpiginti, o sumažinti jo vartojimą. Dviračio čia išradinėti nereikia, galima pažiūrėti ką rekomenduoja Tarptautinė energetikos agentūra ir daro kitos valstybės – dažniau pasinaudoti nuotolinio darbo galimybes (ypač viešajame sektoriuje), automobilių dalinimosi paslaugomis, svarstyti greičio ribojimus ir subsidijuoti viešojo transporto bilietus. Daugelyje Lietuvos miestų viešasis transportas seniai nebėra nepatogi ir vengtina alternatyva.
Žinoma, kai kainos sparčiai pašoka netikėtai ir staiga, ne visiems norisi girdėti apie tai, kiek didėja valstybės skola ar klausytis patarimų, kaip investuoti į ateitį ar keisti įpročius. Bet verta.
Komentaro autorius – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
