Vokietijos darbuotojų profsąjungos dėl būsimo darbuotojų iš Rytų antplūdžio baiminasi galimo darbo užmokesčio mažėjimo, tuo tarpu ekonomistai tai vadina nesąmone.
Jau nuo gegužės mėnesio Vokietijoje ir Austrijoje atšaukiami apribojimai darbo jėgos judėjimui iš 2004 metais į Europos Sąjungą įstojusių valstybių. Minėtose vokiškai kalbančiose šalyse be apribojimų galės įsidarbinti gyventojai net iš 8 Rytų ir Vidurio Europos valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Slovėnijos.
„Vokietija skelbia, jog stengsis pritraukti kvalifikuotus darbuotojus ir aukštos kvalifikacijos specialistus. Federalinė įdarbinimo agentūra nurodo, kad ypatingas darbuotojų trūkumas net ir krizės sąlygomis jaučiamas medicinos, socialinės pagalbos ir slaugos, IT ir inžinerijos sektoriuose. Tikėtina, kad šių darbuotojų poreikis bus didžiausias“, – teigė Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro programų koordinatorius Mantas Jeršovas.
Kiek mūsų šalies piliečių išvyks, pasakyti esą sunku, tačiau Europos migracijos tinklo (EMN) ir Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) 2010 m. darytos apklausos duomenimis 30 proc. Lietuvos gyventojų norėtų išvykti dirbti į užsienį, o dirbti svetur norinčio jaunimo (iki 29 m.) – daugiau nei pusė. Palyginimui, iš Estijos praėjusiasi metais planavo išvykti mažiau nei dešimtadalis apklaustųjų. TMO duomenimis, nors norinčių išvykti lietuvių beveik trečdalis, tačiau planuojančių tik apie 12 proc. apklaustųjų.
Galimas sienų atvėrimo pasekmės Vokietijos ekonomikai Vokietijos dienraščio „Die Welt“ portalas sausį aptarė su pramonės srities darbuotojus vienijančios „IG Bauen-Agrar-Umwelt“ (IG BAU) pirmininku Klausu Wiesehuegeliu ir į darbdavius orientuoto Vokietijos ekonomikos instituto (IW) direktoriumi Michaeliu Huetheriu.
„Tai nepaprastai blogai Vokietijos darbuotojams, nes prastai apmokyta ir pigi darbo jėga iš Rytų Europos sieks įsidarbinti mūsų šalyje. Vartotojai gali nukentėti dėl prastos darbo kokybės, kurią vadiname statybų „chaltūra“, – apie būsimus imigrantus teigė K. Wiesehuegelis.
„Sienų atvėrimas darbuotojams iš Rytų Europos stiprina Europos vienybę, o tai labai svarbu. Tai padės Vokietijos ekonomikai, nes dėl demografijos jaučiame profesinės darbo jėgos stygių, ir tai ypač pajusime šiemet. Kasmet prarandame 2500-3000 gerai paruoštų darbuotojų“, – nurodė M. Huetheris.
IG BAU Profsąjungos vadovas teigė, esą vokiečių imigracijos priežastis yra maži darbuotojų profesionalų atlyginimai, juos priverčiantys darbo ieškoti kitose šalyse.
Pripažįstama, kad Vokietijai įveikti krizę padėjo kiek sumažėję atlyginimai, tačiau šiuo metu gaunamų pajamų atotrūkis didėja, tad yra daugiau galimybių priimti žemos kvalifikacijos darbuotojus. Tačiau tokios „400 eurų pajėgos“, dirbančios nepastovų darbą, šalyje jau pasiekusios 10 milijonų žmonių, užsidirbančių pakankamai, kad galėtų pragyventi. Ir tai jau ne tokie maži skaičiai – kone ketvirtadalis visų darbingo amžiaus asmenų. Vokietijos profsąjungų siekis – darbuotojams garantuoti ne mažesnį kaip 8,50 euro užmokestį per valandą. Vidutinis darbo užmokestis šioje šalyje siekia apie 3 tūkst. eurų.
Dėl gyventojų senėjimo Vokietijoje iki 2040 metų bus siekiama į pensiją eiti tik sulaukus 70 metų amžiaus. Kita galima alternatyva – jau nuo dabar galvoti apie įmokų į pensijų fondus peržiūrėjimą ir didinimą.
TMO Vilniaus biuro atstovo teigimu, 2010 metų I-ąjį ketvirtį Vokietijoje taip pat buvo užregistruota 40 tūkst. laisvų darbo vietų žemos kvalifikacijos darbuotojams.
„Nors negalima prognozuoti didelės emigracijos bangos į Vokietiją (dėl kultūrinių dalykų, darbo tvarkos, poreikio mokėti kalbą, sudėtingesnių įsidarbinimo procedūrų nei Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje), Vokietija vykdys tikslinę ypač aukštos kvalifikacijos specialistų pritraukimo ir integracijos politiką. Išvykti gali medikai, slaugytojai, IT specialistai, inžinieriai“, – nurodė M. Jeršovas.
Kaip teigė Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, Vokietijai ir Austrijai atvėrus darbo rinką Lietuvos gyventojų emigracijos srautas neturėtų smarkiai išaugti. Esą lietuviai jau ir anksčiau važiavo dirbti į Vokietiją – ir prieš trejus metus, ir dar anksčiau. Tačiau Vokietijoje imigrantai iš Lietuvos buvo mažiau laukiami nei Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje, o Austrija ne taip viliojanti lietuvius dėl mažesnės rinkos ir didesnės konkurencijos tarp atvykstančių lenkų, čekų, slovakų, vengrų ir ukrainiečių.
Kaip galimas pasekmes Lietuvai B.Gruževskis įvardino smūgį mūsų šalies darbo rinkai. Esą dabar išvyksta anaiptol ne vien darbo Lietuvoje nerandantys žmonės – daugiau nei 60 proc. lietuvių emigrantų dirbo gimtinėje, bet jų netenkino atlyginimas ar santykiai su darbdaviais.
Esą Vokietijos darbo rinka labai konkurencinga net palyginti su kitomis senosiomis ES šalimis dėl trijų sąlygų – gero atlyginimo, pigaus maisto ir geros kokybės būsto.
Vokiškai susikalba labai nedaug lietuvių, todėl būsimiems naujakuriams ypač keblu bus Austrijoje, į kurią atvyksta daug gerai vokiškai kalbančių čekų. Lietuviai greičiausiai vyks pas anksčiau įsikūrusius gimines, draugus, tad ir nemokant šalies kalbos, bus lengviau įsitvirtinti.
„Vokietija turi glaudesnius santykius su čekais ir lenkais nei su lietuviais. Todėl masinės emigracijos bangos į Vokietiją 2011 m. neprognozuojame. Tačiau dėl Vokietijos vykdomos integracijos politikos, tie kurie išvažiuos, tikėtina, išvažiuos ilgam laikui“, – galimas įsidarbinimo perspektyvas įvardino M. Jeršovas.
Statistikos departamento duomenis, tarp deklaravusių išvykimą lietuvių 2009 m., Vokietija buvo 4-a pagal populiarumą emigrantų iš Lietuvos tikslo valstybė – po Didžiosios Britanijos, Airijos, JAV).
