Vokietijos Saksonijos-Anhalto žemėje, tarp vaizdingų kalvų, vietoje, kuri šimtmečius atrodė tik dar vienas taškas žemėlapyje, archeologai iš užmaršties prikėlė išskirtinę istoriją. Helftos apylinkėse, netoli Liuterio miesto Eislebeno, aptikti didžiulio komplekso likučiai, ilgą laiką minėti tik kronikose.
Per pastaruosius kelerius metus mokslininkai nuosekliai atidengė pastatų pamatus, kurie priverčia suabejoti gajiu Viduramžių, kaip „tamsiojo“ laikotarpio, įvaizdžiu. 2021–2023 m. vykdyti tyrimai atskleidė aukštą techninį lygį ir paskatino iš naujo įvertinti Otonų epochos pasiekimus.
Bazilika ir šimtai palaidojimų: ką slėpė bažnyčios pamatai?
Pirmasis svarbus atradimas šioje vietoje buvo susijęs su bažnyčia. Jau 2021 m. tyrėjai aptiko tvirtus šv. Radegundos vardo šventovės pamatus. Šią bažnyčią, pastatytą iki 968 m., fundavo imperatorius Otonas Didysis. Tai buvo įspūdinga trijų navų, kryžiaus plano bazilika, ilgesnė nei 30 metrų. Savo masteliu ji prilygo daugeliui vėlesnių viduramžių parapinių bažnyčių.
Vis dėlto bažnyčios grindys ir aplinka slėpė ne vien mūrą. Archeologai čia rado daugiau kaip 250 žmonių palaikų, datuojamų X–XIII a. Šis kapinynas tapo savotišku to meto visuomenės žemėlapiu. Palaidojimai bazilikos viduje buvo skirti vietos elitui – didikams ir dvasininkams, o paprasti žmonės laidoti išorinėse kapinėse aplink bažnyčią.
Palaikų analizė ateityje gali atskleisti daug apie tuometines socialines skirtis: mitybą, sveikatos būklę, fizinį krūvį ir gyvenimo trukmę skirtingose visuomenės grupėse. Kaulų būklė, dantų nusidėvėjimas, mikroelementų sudėtis ir ligų pėdsakai leis atkurti detalesnį kasdienybės vaizdą, nei dažnai pajėgia suteikti rašytiniai šaltiniai.
Dar didesne sensacija tapo 2022 m. į šiaurės vakarus nuo bažnyčios aptikti pastatai. Archeologai atkasė palatium – pagrindinį valdovo rūmų statinį. Stačiakampio plano mūrinis pastatas, maždaug 21,5 x 7 metrų dydžio, pats savaime liudijo aukštą statusą, tačiau tikrasis netikėtumas laukė po jo grindimis.
Paaiškėjo, kad rūmuose veikė karšto oro šildymo sistema – itin pažangi X a. technologija. Ji priminė romėniškąjį hipokaustą: šiltas oras iš krosnies buvo nukreipiamas po grindimis ir per sienų kanalus, taip tolygiai šildant patalpas. Tuo metu, kai dauguma žmonių gyveno žeminėse ar paprastose medinėse trobelėse, toks komfortas buvo išimtinė valdovo ir artimiausios jo aplinkos privilegija.
Vėliau ši technologija buvo gerokai primiršta ir didesniu mastu į architektūrą sugrįžo tik Naujaisiais laikais. Rūmai, turėję reprezentacinę salę antrajame aukšte, tikėtina, buvo skirti karaliui ir jo palydai apsistojant čia kelionių po plačias valdas metu. Tokios rezidencijos atliko svarbų vaidmenį: jose buvo demonstruojama valdžia, tariamasi su vietiniais didikais ir sprendžiami administraciniai reikalai.
Viduramžių pilis ant dar senesnių pamatų
Ši vietovė savo sluoksnių gausa primena storą per šimtmečius rašytą knygą. Ant X a. valdovų komplekso liekanų vėlesniais amžiais iškilo nauji statiniai. Kasinėjimų metu aptikta stačiakampė pilies bokšto dalis ir gynybinės struktūros, datuojamos XII–XV a. Tai rodo, kad kalva ilgą laiką išlaikė strateginę reikšmę.
Dar įdomesnį vaizdą atskleidė geofiziniai tyrimai. Jie leidžia spėti, jog Große Klaus ir Kleine Klaus kalvose žmonės gyveno dar anksčiau. Duomenys rodo čia galėjus būti karolingų laikų dvarą – VIII–IX a. valdžios centrą. Vadinasi, Otono Didžiojo rezidencija nebuvo pastatyta tuščioje vietoje: vieta, matyt, jau turėjo politinę ir simbolinę reikšmę, o imperatoriaus architektai sąmoningai tęsė susiformavusią tradiciją.
Ši istorinė seka – nuo galimo karolingų dvaro, per otoniškąjį palatium ir baziliką iki vėlyvųjų viduramžių pilies – parodo, kaip politinės galios centrai ir sakralūs objektai dažnai perima vieni kitų vietas bei funkcijas. Valdžia, religija ir karinė gynyba čia susipynė į vieną šimtmečius trukusį tęstinumą.
Kas laukia toliau: kasdienio gyvenimo pėdsakų paieškos
Archeologiniai tyrimai šioje vietoje dar toli gražu nesibaigė. Naujas kasinėjimų sezonas numatytas artimiausią vasarą. Mokslininkai ketina sutelkti dėmesį į kitas otoniškojo komplekso dalis, tiksliau ištirti galimos karolingų laikų gyvenvietės pėdsakus ir plačias išorines sodybines erdves.
Būtent ten – ūkiniuose kiemuose, dirbtuvėse ir sandėliuose – tikimasi rasti daugiausia užuominų apie kasdienį gyvenimą. Kuklių dirbtuvių liekanos, krosnys, šiukšlynai, šuliniai, gyvulių kaulai, smulkūs įrankiai ar papuošalai gali papasakoti apie kalvių, kepėjų, sargybinių ir tarnų darbą. Tai buvo mažiau matomi žmonės, kurių triūsas išlaikė visą karaliaus dvaro struktūrą.
Tokie radiniai leis atkurti ne tik valdovo reprezentaciją, bet ir paprastų gyventojų patirtis: kokius įrankius jie naudojo, ką valgė, kaip organizavo darbus ir kaip kasdienybė keitėsi skirtingais laikotarpiais. Iš po žemės kylantis Otono Didžiojo rūmų kompleksas taip tampa ne tik didžiosios politikos, bet ir gyvos, žemiškos viduramžių istorijos liudijimu.

