Mokslininkai iš Fukuokos Kiušiū universiteto Japonijoje visai šalia auditorijų ir laboratorijų – universiteto miestelio teritorijoje – aptiko iki šiol nežinomą boružių rūšį. Nors šie vabzdžiai dažnai siejami su ryškiais sparneliais ir lengvai atpažįstama išvaizda, naujasis atradimas paneigia šį stereotipą: vos 1 mm dydžio, visiškai juodas ir beveik nepastebimas plėšrūnas ilgą laiką slėpėsi visai šalia žmonių.
Japonijos Kiušiū universiteto mokslininkai universiteto miestelio teritorijoje aptiko naują boružių rūšį. Vabzdys, pavadintas Parastethorus pinicola, buvo rastas ant japoninės juodosios pušies – tai atsispindi ir jo pavadinime („pušies gyventojas“).
Šis atradimas padarytas vykdant platesnį mokslinį tyrimą, skirtą boružių grupei Stethorini. Tyrimo rezultatai publikuoti moksliniame žurnale Acta Entomologica Musei Nationalis Pragae.
Unikalumas ir sudėtingas atpažinimas
Atrasta rūšis išsiskiria ypač mažais matmenimis: suaugusio vabzdžio ilgis siekia vos apie 1 milimetrą, tai yra tik šiek tiek daugiau nei smiltelė. Dėl tokio menko dydžio ir paprastos, juodos spalvos, ši boružė ilgą laiką liko nepastebėta net ir patyrusių entomologų.
Pasak pagrindinio straipsnio autoriaus Rjotos Sekio, nustatyti tokių vabzdžių rūšį yra itin sudėtinga. Artimas, giminingas rūšis galima atskirti tik atlikus detalią jų anatomijos analizę, dažnai – mikroskopiniais tyrimais.
Be „pušies gyventojo“ atradimo, mokslininkai ištyrė apie 1700 vabzdžių egzempliorių ir atliko svarbius taksonominius (klasifikacinius) patikslinimus. Paaiškėjo, kad dvi iki šiol atskiromis laikytos rūšys – Stethorus japonicus ir Stethorus sifonulus – iš tikrųjų yra vienas ir tas pats rūšies variantas.
Be to, tyrėjai identifikavo dar vieną naują rūšį, kurią pavadino Stethorus takakoae. Šis pavadinimas suteiktas Rjotos Sekio močiutės Takako garbei – ji vaikystėje palaikė anūko susidomėjimą entomologija ir paskatino jį rinktis mokslininko kelią.
Ekologinė reikšmė
Stethorini grupės boružės atlieka svarbų vaidmenį ekosistemose, nes yra natūralūs plėšrūnai, mintantys voratinklinėmis erkėmis. Šios erkės dažnai laikomos augalų kenkėjais, todėl tokios boružės prisideda prie natūralios kenkėjų kontrolės miestuose, parkuose, miškuose ir žemės ūkio paskirties plotuose.
Bendraautorius Munetošis Marujama pabrėžė, kad net tankiai apgyvendintuose miestuose ar universitetų miesteliuose, visai šalia žmonių, gyvena iki šiol nežinomos vabzdžių rūšys, kurios tyliai palaiko ekologinę pusiausvyrą. Naujų rūšių atradimas primena, kiek mažai dar žinome apie mus supančią biologinę įvairovę.
Aiškesnė rūšių klasifikacija ir standartizuoti pavadinimai leis Japonijos mokslininkams efektyviau keistis duomenimis su kolegomis iš kitų Azijos šalių, kur šios boružių grupės taip pat paplitusios. Tai svarbu tiek fundamentiniams biologiniams tyrimams, tiek praktiniam kenkėjų kontrolės metodų tobulinimui.
