„Gyvuoju kino klasiku“ visuotinai pripažįstamas amerikiečių kino aktorius, režisierius, džiazo muzikantas, komikas Woody Allenas (g. 1935) per metus sukuria kelis filmus ir sugroja klarnetu keliuose džiazo festivaliuose, tačiau tikroji jo aistra yra rašymas.
„Jeigu staiga nebegalėčiau kurti kino, – teigia jis, – nusiminčiau ne taip jau ir baisiai. O štai be rašomojo stalo neištverčiau nė savaitės“. Penki smulkiosios prozos ir devyni pjesių rinkiniai – štai šios W. Alleno aistros rezultatas.
„Trys vienaveiksmės pjesės“ (Three One-Act Plays, 2003) – tai iki ašarų juokingos meilės tragedijos, gausiai prisodrintos kurioziškų situacijų ir intelektualaus juodojo humoro. Autorius, linksmai brėždamas klasikinius meilės trikampius, rombus ir daugiakampius, įsuka beprotišką sekso, išdavysčių ir nepatenkintų geidulių karuselę.
Vienas vyras trokšta pabėgti nuo šeimos, kitas – į ją sugrįžti, viena žmona įsimyli sesers vyrą, kita negali apsispręsti – išeiti su draugės vyru ar vyro draugu. Aistrų katilas, rodos, tuoj sprogs – moterys ims nuodytis, o vyrai šaudyti, – bet W. Allenas iškart nuleidžią garą nepakartojamais savo pokštais ir filosofiniais juokeliais…
W. Alleno pjeses tiesiog būtina perskaityti tiems, kurie pernelyg rimtai žiūri į gyvenimiškas savo problemas. Ironišku žvilgsniu žvelgdamas į banalią kasdienybę, autorius tarsi patyręs terapeutas pataria pernelyg nesusireikšminti ir neapsunkinti sau gyvenimo visokiais niekais: meilė juk tokia juokinga, o neištikimybė – tiesiog mirk iš juoko!
Veiksmas W. Alleno pjesėse rutuliojasi pašėlusiu tempu. Esminius įvykius, kurie gyvenime nutinka per 10 metų, autorius sutalpina į 10 puslapių. Ko tik čia nėra! Ir susišaudymai, ir kontaktai su ateiviais, ir pačios netikėčiausios situacijos. Viename epizode pasirodo netgi pats autorius – surištomis rankomis ir užkimšta burna. Visi įvykiai susilieja į neurotišką miesto gyvenimą, pulsuojantį šaltu intelektu bei kvailomis isterijomis.
Visos trys rinkinio pjesės – „Riversaido kelias“, „Senasis Seibrukas“ ir „Centrinio parko vakarų gatvė“ – pavadintos pagal Niujorko vietoves, kuriose vyksta pagrindinis veiksmas, tačiau geografinis kontekstas čia nėra svarbus. Žmogiškųjų santykių universalijos visur panašios, todėl pjesėse aprašomi įvykiai galėtų vykti bet kuriame pasaulio mieste.
W. Allenas savo pjeses rekomenduoja „intelektualiems cinikams, kandiems šmaikštuoliams ir savo gyvenimu susirūpinusiems psichoanalitikų pacientams“. Intelektualūs cinikai, autoriaus nuomone, skaitydami patirs intelektinį orgazmą, kandūs šmaikštuoliai išmoks keletą naujų sąmojingų frazių, o psichoanalitikų pacientai galiausiai apsispręs, ką daryti su savo gyvenimu.
„Vienintelis skirtumas tarp komedijos ir tragedijos yra tas, kad komedijoje žmonės randa būdų, kaip įveikti tragediją. Žinoma, humoras neišspręs visų gyvenimo problemų, tačiau jis šiek tiek primena pleistrą. Jį užsiklijuoti yra kur kas geriau nei vaikščioti atviromis žaizdomis“, – šmaikštauja W. Allenas.
