XVII amžiuje sultinys buvo gerokai tirštesnis, sodresnis ir kupinas netikėtų priedų, kurie šiandien daugeliui sukeltų nuostabą. Iš barokinio pertekliaus ir drąsių eksperimentų pamažu perėjome prie minimalistinės, visai kitokios sultinio versijos, nei kadaise verdamas vengriškas sultinys.
Vengriško sultinio receptas minimas legendiniame Stanislovo Černieckio veikale „Compendium Ferculorum, albo zebranie potraw“, išleistame 1682 metais. Tai pirmoji iki mūsų dienų išlikusi lenkų kalba parašyta kulinarinė knyga. Būdamas Liubomirskių dvaro virtuvės meistru, S. Černieckis joje fiksavo aristokratų stalui ruoštus patiekalus. Šis veikalas laikomas senosios virtuvės manifestu, kuriame dominavo brangūs prieskoniai, riebesnė mėsa ir ryškūs skoniai.
Šiandien sultinys dažniausiai verdamas iš vienos ar dviejų rūšių mėsos – paprastai paukštienos ar jautienos. Tačiau S. Černieckio recepte karaliavo įvairovė: nuo riebaus kaplūno, vištos iki žvėrienos – pavyzdžiui, stirnienos ar kiškio kumpio. Tarsi to būtų maža, į puodą keliaudavo ir lašiniai bei sviestas.
Lašiniai buvo skirti maksimaliai prisotinti sriubą riebalais. XVII amžiuje riebalai buvo ne tik brangių prieskonių, tokių kaip imbieras ar pipirai, „nešiklis“, bet ir statuso bei gerovės simbolis. Žvėriena suteikdavo gilesnį, miško aromatą, kurio šiuolaikiniame paukštienos sultinyje paprastai nerasi. Lašiniai kartu su sviestu sudarydavo savotišką emulsiją, todėl sultinys tapdavo itin sotus ir šildantis.
Šiam sultiniui nereikia plonų makaronų – svarbiausi čia yra skrebučiai, sugeriantys riebalus ir imbiero aromatą. Skonis netikėtai aštrus ir ryškus, o tai leidžia visai kitaip pažvelgti į mūsų sriubų istoriją. Tai patiekalas tiems, kurie nebijo sočių, riebesnių ir charakteringų skonių.
