Laikas.lt
[-[0]-]
IspanaReikals aka Mantas Navickas nuotr.
Jei kai kas žada dar daugiau šviesos ir garso, jam tikrai vertėtų nukeliauti į šį savaitgalį nuostabiame Ežeraičio miške (Varėnos raj.) vykusį muzikos, menų ir alternatyvaus gyvenimo būdo festivalį „Yaga Gathering 2014“. Ko jau ko, o šviesų ir garso čia tikrai netrūko. Tiesą sakant, visko buvo kur kas daugiau.
Įspūdingu teatralizuotu ugnies bei fejerverkų šou prasidėjęs renginys visiems jo naujokams (tarp jų – ir man) nuo pat pirmųjų minučių pateisino lūkesčius: čia – kitoks festivalis. Ir ne tik todėl, kad jame negroja nuo neatmenamų laikų visur ir visada koncertuojantys „Bix’ai“, komercijos kiekis nė kiek neprimena Vilniaus „Akropolio“ ar Panevėžio „Babilono“, o minioje itin reta raudonžandžių dėdžių su alaus bokalais. Labiau todėl, kad net rašyti panašius palyginimus truputį nejauku – „Yaga“ visai ne apie tai.
Hipiška dvasia ir psy trance kultūra alsuojanti vieta įtraukia net tuos, kuriems šie principai kasdienybėje nėra prioritetiniai. „Nemaniau, kad man gali patikti festivalis, kuriame skamba muzika be gitarų“, – džiugiai stebėjosi viena iš šio festivalio kompanionių ir sulaukė šimtaprocentinio palaikymo. Nors pagrindinėje scenoje muzika „kapoja“ iki pat ryto, ji ne tik neerzina, bet ir kartas nuo karto įtraukia pajudėti labiau raggae ritmus toleruojantį kūną. Kalbant apie muziką, be lauktųjų „Ministry of Echology“ ir „Elektroninio baltojo kiro“ pasirodymų, favoritiniu bei netikėčiausiu čia atrastu skambesiu drąsiai vadinčiau „Parranda Polar“ – ispaniškai į auditoriją besikreipusius lietuvaičius, nė kiek nenusileidusius, sakykime, jau porą kartų Lietuvoje koncertavusiam cumbia meistrui Antonio Rivui iš Kolumbijos.
Nustebčiau, jei kas nors, „Yaga Gathering“ viešėjęs pirmąjį kartą, grįžęs pamirštų paminėti magiško grožio mišką bei dekoracijas, dieną ir naktį jam suteikiančias dvi visiškai priešingas nuotaikas. Turbūt reikėtų prasitarti ir apie čia vykusius įvairius workshop’us, kiek nenuspėjamai programoje besidėliojusius pranešimus, akrobatų pasirodymus ir neįprastai gausų vegetariško maisto pasirinkimą.
Nors kai kurie prisiekę „Yagos“ lankytojai teigia, jog festivalis, lyginant su ankstesniais metais, komerciškėja bei kiek praranda savo identitetą, tai vis dar yra unikalus įvykis, už kurį tikrai verta sumokėti tuos besikandžiojančius du šimtus litų. Kita vertus, sunku būtų paneigti, kad iš esmės į nišinę auditoriją orientuotas renginys tampa masiškesnis: čia besimaskuojantį spalvotomis Aladino kelnėmis gali sutikti šiaip jau niūrokai atrodantį kaimyną ar pirmą kartą aukštakulnius namie palikusią bendramokslę. Tačiau tai tikrai nėra blogai – tam tikras dress kodo laikymasis ir noras save pamatyti „kitaip“ ir „kitur“ visuomet sveikintinas.
Jei reikėtų atrasti kažkokį atitikmenį iš asmeninės patirties, „Yagą“ lyginčiau su trumpa kelione po Indiją. Ir ne tik dėl spalvingos dalyvių aprangos, jogos užsiėmimų ar vis užklumpančio malonaus smilkalų kvapo. Labiau dėl to sodraus jausmo, kurį parsiveži pabuvęs šioje kvapų, garsų, spalvų šventėje – įspūdžiai tikrai viršija vieno savaitgalio normą, puikiai apvalo galvą ir kviečia grįžti dar kartą, nepaisant to, kad galbūt ne viskas yra iki galo „tavo“.
Daugiau nuotraukų iš šių metų „Yagos“ – galerijoje.
