Jei jaučiate sentimentus kino klasika tapusiems „Muzikos garsams“, Zalcburgą, kuriame buvo filmuojami legendinio miuziklo epizodai, jau šiek tiek pažįstate. Kelionių bukletai jį pristato kaip vieną gražiausių Europos miestų, įtrauktų į pasaulinį UNESCO kultūros paveldą, tuo tarpu didžiausias austrų literatūros provokatorius Thomas Bernhardas įvardijo kaip vietą, galinčią privesti tik prie savižudybės.
Vertinantiems kosmopolitišką gyvenimo būdą, šis miestas tikrai netaps tuo, kuriame norėtųsi apsigyventi ar apsistoti ilgesniam laikui. Tačiau geidžiantiems istorinių, architektūrinių ir kultūrinių vertybių, Zalcburgas atstos muziejų po atviru dangumi. Šiek tiek uždarą, šiek tiek miesčionišką, tačiau išties stulbinamai gražų, ramų, apsuptą didingų Alpių ir gaivios žalumos.
Zalcburgas ir Mocartas
Garsusis kompozitorius yra turbūt pagrindinis zalcburgiečių masalas turistams. 1756 m. jis gimė judriausios Zalcburgo senamiesčio gatvelės Getreidegasse devintajame name. Šiuo metu jame veikia Mocarto muziejus (vok. Mozarts Geburtshaus). Dar vienas muziejus, pasakojantis kompozitoriaus šeimos istoriją, įrengtas Mocarto gyvenamajame name (vok. Mozarts Wohnhaus). Savaime suprantama, griežta katalikiška dvasia persmelktas miestas buvo pernelyg ankštas jaunajam genijui, todėl netrukus jis persikėlė į Vieną.
Mocarto svarbą Zalcburgui liudija ne tik minėtieji muziejai ar jo vardo aikštė su paminklu miesto centre, bet ir gausybė kičinių suvenyrų. Marškinėliai su kompozitoriaus veidu, atvirukai, „muzikalūs“ skėčiai su natomis, mocartiškos keraminės Alpių karvės – šio „gėrio“ apstu ne tik Getreidegasse, bet ir kitose centrinėse gatvėse. Nevalia pamiršti ir garsiųjų Mocarto kugelių (vok. Mozartkugel) – šokoladinių rutuliuko formos saldainių su marcipanų įdaru. Nuskambės labai banaliai, tačiau neparagauti jų reikštų iki galo nepatirti Zalcburgo.
Kultūros lopšys
Net jei nesate turistinių maršrutų gerbėjas, šiame mieste būtina aplankyti viena už kitą gražesnes bažnyčias, aukštutinio miesto tvirtovę, Mirabelės rūmus ir sodą, arkivyskupų rezidenciją bei senovės romėnų miesto Juvavumo laikus menančias šv. Petro kapines. Taip ne tik susipažinsite su pagrindinėmis miesto įžymybėmis, bet ir pasigrožėsite barokine architektūra garsiu senamiesčiu. Beje, tikriausiai būtent barokas kaltas dėl to, kad savo dvasia Zalcburgas ne vienam pasirodo kažkuo panašus į Vilnių. Šiaip ar taip, 1989 m. tarp abiejų miestų buvo užmegzti ir partnerystės ryšiai.
Kad Zalcburgas alsuoja muzikos dvasia, liudija ne tik vietinių didžiavimasis Mocartu. Mieste nuolat vyksta galybė klasikinės muzikos koncertų, o tokie pasaulinio garso festivaliai, kaip „Salzburger Festspiele“, Zalcburgo džiazo ruduo bei Mocarto savaitė kiekvienų metų sausį, į jį privilioja būrius muzikos gerbėjų. Tuo tarpu 1971 m. įkurta „Szene Salzburg“, tapusi avangardistiniu antipodu „Salzburger Festspiele“, kasmet rengia tarptautinį šokio ir teatro festivalį.
Mieste veikia ir ilgas tradicijas turintis „Mozarteum“ universitetas, į kurį bent trumpam pakliūti svajoja kiekvienas muziko kelią pasirinkęs studentas. Tuo tarpu humanitariniams mokslams daug dėmesio skiriantis Zalcburgo universitetas – puiki vieta praplėsti akiratį studijuojantiems literatūros, menotyros, religijotyros, komunikacijos ar politikos mokslus.
Dviračiu arba pėsčiomis
Zalcburgas – labai kompaktiškas miestas. Mėgstantys pasivaikščiojimus, jį be vargo apeis pėsčiomis. Vis dėlto dauguma vietinių renkasi dviratį. Zalcburgiečių teigimu, visais metų laikais jo pedalus mina netgi miesto meras. Iš tiesų – dviračių takų tinklas čia išvystytas pavydėtinai gerai. Išbandyti juos kviečiami ir miesto svečiai. Mocarto aikštėje daugybė dviračių nuomojami ir kelioms valandoms, ir pusei metų. Ypač smagu pasivažinėti ramiomis Zalcacho upės krantinėmis, besidriekiančiomis palei gražiausias miesto vietas, arba pasukti į Nonntal rajoną ir vaizdinga Hellbrunner alėja nukeliauti iki Hellbrunn pilies (vok. Schloss Hellbrunn) arba zoologijos sodo.
Pasivaikščiojimams žalumoje rekomenduoju pakopinėti po du „vietinės reikšmės“ kalnus – Kapuzinerberg ir Mönchsberg. Pasirinkus pirmąjį maršrutą, galima aplankyti kapucinų bažnyčią ir vienuolyną, pasigrožėti „atvirukine“ senamiesčio panorama, o nepatingėjus pakilti į patį viršų – užsukti į Franziskischlössl pilaitėje esančią užeigą, turinčią nepakartojamą lauko terasą kalnų apsuptyje.
Kitoje upės pusėje stūksančio Mönchsbergo papėdėje išsidėstęs visas senamiestis. Viename kalno gale yra XI a. įkurta tvirtovė, kitame – modernaus meno muziejus, rengiantis ganėtinai įdomias parodas.
Gastronominis portretas
Ar įsivaiduojate bet kurį Austrijos miestą be įvairių rūšių kavos ir laikraščio sklaidymo prie jos? Aš ne. Žinoma, Zalcburgas nėra Viena, kur spaudos apžvalga su kvapnaus karšto gėrimo puodeliu yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Tačiau vietų, kuriose galima pasimėgauti tingia popiete su kava, gausu ir čia. Tik paėjėkite toliau nuo turistų užtvindytos Getreidegasse – atokesnėse gatvelėse ar kitapus upės esančioje Linzergasse kur kas labiau pajusite tikrą miesto dvasią.
Kaip ir daugelis austrų, Zalcburgo gyventojai pamišę dėl dešrelių. Jas kepa kone ant kiekvieno gatvės kampo ir pačių įvairiausių rūšių. Miestelėnai labai didžiuojasi šiuo kulinariniu „šedevru“ ir mielai supažindina su juo savo svečius.
Zalcburgiečiai nėra labai išrankūs maistui ir pirmenybę teikia paprastiems, nesunkiai pagaminamiems patiekalams, daugiau mažiau būdingiems visai Vidurio Europos virtuvei. Čia be abejonės rasite ir tokius austrų kulinarijos pavyzdžius, kaip Vienos šnicelis ar obuolių štrudelis. Verta paminėti ir tipišką vietos desertą – Salzburger Nockerln, kiaušinių baltymų pagrindu pagamintą saldų keptą suflė. Rudenį senamiesčio gatvės prisipildo kepamų kaštonų kvapo, todėl šį gardėsį taip pat įvardinčiau kaip neatskiriamą miesto atributą.
Visose Austrijos parduotuvėse nustebina ir erdvios vietinių vynų lentynos. Žvalgydamasis į pirmą kartą regimus pavadinimus, dar kartą įsitikini, kad austrai didžiuojasi savo produkcija. Ir ne be reikalo. Iš keliuose šalies regionuose gaminamų vynų tikrai galima išsirinkti šį tą įdomaus. Mano favoritai – raudonieji vynai iš „Blauer Zweigelt“ vynuogių. Šiek tiek rudeniškas, tačiau tikrai dėmesio vertas variantas.
Beje, nors Zalcburgas ir turi savo oro uostą, turbūt patogiausias ir pigiausias būdas – atvykti į jį traukiniu iš Miuncheno. Telieka sulaukti pigių bilietų. Ir palinkėti ne pseudomocartiškų lauktuvių, o smalsumo ir savų atradimų.
