Japoninė skimija – vienas įdomiausių ir universaliausių visžalių krūmų, galintis puošti sodą ištisus metus. Ji dekoratyvi ne tik lapais, bet ir žiedais bei vaisiais, puikiai tinka mažiems sklypams, pavėsingoms vietoms ir auginimui vazonuose. Toliau rasite išsamų šio augalo aprašymą, populiariausias veisles, sodinimo ir priežiūros patarimus bei idėjas, kaip skimiją panaudoti sode.
Japoninė skimija (Skimmia japonica) – kompaktiško, tvarkingo silueto, lėtai augantis krūmas. Paprastai jis neužauga labai didelis, todėl idealiai tinka mažesniems sodams. Dažniausiai skimija pasiekia apie 1–1,5 m aukštį, nors yra ir žemesnių veislių. Šakos natūraliai formuoja taisyklingą, šiek tiek apvalią lają, todėl krūmas atrodo dekoratyviai ir be intensyvaus formavimo.
Didžiausias skimijos privalumas – visžaliai lapai, dėl kurių krūmas išlieka puošnus ir žiemą. Lapai stangrūs, odiniai, gana stori ir blizgūs. Jų forma pailga, šiek tiek elipsiška, dažnai su lengvai nusmailėjusiu galu.
Skimija išsiskiria tuo, kad žiediniai pumpurai pasirodo gerokai anksčiau nei patys žiedai. Dažniausiai jie susiformuoja rudenį ir išlieka ant augalo per visą žiemą. Pumpurai auga tankiais skroteliais ūglių viršūnėse, yra apvalaini, labai dekoratyvūs, neretai kremiški, rausvi ar net sodriai raudoni.
Pavasarį, dažnai jau kovo pabaigoje, skimija pradeda žydėti. Nors pavieniai žiedeliai maži, jie susitelkę į tankius, stambius žiedynus, todėl visas krūmas atrodo lyg apsipylęs švelniomis žvaigždutėmis. Žiedai paprastai balti arba kreminiai, kartais su vos juntamu rausvu atspalviu. Po žydėjimo daugeliui veislių susiformuoja dekoratyvūs, uogas primenantys vaisiai – rutuliškos, ilgai nenukrentančios, dažnai ryškios uogos, puošiančios krūmą net žiemą.
Japoninės skimijos veislės
Japoninė skimija turi daug veislių, kurios skiriasi dydžiu, pumpurų ir žiedų spalva bei polinkiu megzti vaisius.
Viena žinomiausių ir dažniausiai sodinamų veislių – ‘Rubella’. Ji vertinama dėl itin dekoratyvių, tamsiai rožinių ar raudonų žiedinių pumpurų, susiformuojančių rudenį ir puošiančių krūmą per visą žiemą. Pavasarį iš jų prasiskleidžia smulkūs, šviesūs žiedai, gražiai kontrastuojantys su tamsiai žaliais, blizgiais lapais.
Taip pat populiari ‘Redruth’ veislė, laikoma dvišale, todėl gali megzti vaisius ir be kitos veislės apdulkintojos šalia. Šis krūmas auga lėtai ir paprastai neviršija 1 m, todėl puikiai tinka mažiems sodams.
‘Magic Marlot’ – nykštukinė skimija, ypač tinkama auginti vazonuose. Ji išsiskiria lapais su šviesiais, kreminiais pakraščiais, todėl išlieka dekoratyvi visus metus net ir nežydėdama.
Šviesiomis žiedų spalvomis pasižymi ‘White Globe’, formuojanti apvalius, tankius krūmus, kurie pavasarį apsipila kreminiais baltais žiedais. Rekomenduojama ir ‘Kew White’ veislė, žinoma dėl šviesių vaisių, susiformuojančių po apdulkinimo. Tokios veislės ypač mėgstamos santūrių spalvų soduose.
‘Fragrant Cloud’ – vyriškoji veislė, kuri vaisių nemezga, tačiau pavasarį džiugina itin stipriu žiedų kvapu. Dėl to ji tinka kaip apdulkintojas moteriškoms veislėms. Įdomi retenybė – ‘Fructo Alba’, moteriškoji veislė, po apdulkinimo subrandinanti baltus vaisius, ryškiai išsiskiriančius tamsių lapų fone.
Didelio populiarumo sulaukia ir žemaūgės, kompaktiškos veislės, pavyzdžiui, ‘Godrie’s Dwarf’. Ji užauga nedidelė, išlaiko labai taisyklingą formą, todėl tinka vazonams ir siauroms gėlynų juostoms prie namo. Panašiai pritaikoma ‘Emerald King’ veislė, pasižyminti tankia lapija ir šviesiais žiedais, taip pat ‘Finchy’, išsiskirianti šviesiais, subtiliais pumpurais.
Jei norite ryškių vaisių, verta rinktis moteriškąsias veisles, tokias kaip ‘Nymans’ ar ‘Veitchii’. Apdulkintos vyriškųjų veislių, jos subrandina gausias ryškiai raudonas uogas, kurios ant krūmų laikosi labai ilgai, dažnai iki pat žiemos.
Japoninės skimijos sodinimas ir auginimas
Skimija geriausiai auga pusiau pavėsyje arba pavėsyje, tačiau pakelia ir išsklaidytą šviesą. Stiprioje saulėje, ypač karštomis vasaros dienomis, lapai gali pradėti gelsti ar svilti.
Dirva skimijai turėtų būti derlinga, humusinga, gerai drenuota ir nuolat šiek tiek drėgna. Skimija mėgsta rūgštesnes dirvas – nuo silpnai rūgščios iki rūgščios (maždaug pH 3,5–4,0), tačiau esant daug organinės medžiagos ji gali augti ir kiek mažiau rūgščiame ar net artimame neutraliam substrate.
Jei sodo žemė sunki, molinga, prieš sodinimą verta ją supurenti ir pagerinti kompostu ar gerai perpuvusiu mėšlu, kad šaknys gautų daugiau oro, o vanduo neužsistovėtų.
Sodinimo laikas ir būdas
Geriausia skimiją sodinti pavasarį, kad augalas spėtų gerai įsišaknyti iki vasaros karščių ar žiemos šalčių.
Kaip sodinti skimiją:
- Iškaskite duobę, šiek tiek didesnę už šaknų gumulą.
- Švelniai supurenkite duobės dugną ir sieneles.
- Pastatykite krūmą taip, kad šaknų gumulo viršus būtų viename lygyje su dirvos paviršiumi.
- Užpilkite žeme ir švelniai ją suspauskite aplink augalą.
- Gausiai palaistykite.
Laistymas, tręšimas ir genėjimas
Skimiją reikia laistyti reguliariai, ypač karštu ir sausu oru. Dirva turi išlikti drėgna, tačiau ne permirkusi. Nors skimija nėra itin lepi, tręšimas pagerina jos augimą ir žydėjimą. Geriausia naudoti trąšas rūgščią dirvą mėgstantiems augalams – ankstyvą pavasarį ir vasaros pabaigoje.
Japoninė skimija nereikalauja intensyvaus genėjimo. Paprastai pakanka lengvo formuojamojo kirpimo po žydėjimo – pašalinami sausi, pažeisti ar ligoti ūgliai. Reikėtų vengti stipraus genėjimo į seną medieną, nes iš tokių vietų augalas atsigauna lėtai.
Japoninės skimijos panaudojimas sode
Vienas svarbiausių skimijos privalumų – gebėjimas puošti pavėsingas ir pusiau pavėsio sodo vietas, kur daugeliui dekoratyvinių augalų sunku gausiai žydėti ar išlaikyti gražią formą. Skimija gali augti net gilesniame pavėsyje, todėl ypač tinka prie šiaurinės namo sienos ar po medžių lajomis.
Skimija dažnai vadinama „gelbėtoja“ sudėtingose vietose – ten, kur mažai šviesos ar nevienoda drėgmė. Vis dėlto ji neatrodo kaip kompromisas: krūmas sukuria elegantišką, tvarkingą struktūrą ir suteikia erdvei jaukumo.
Augalas dekoratyvus visus metus, bet ypač vertinamas rudenį ir žiemą, kai daugelis kitų augalų būna praradę savo žavesį. Dėl to skimijos dažnai sodinamos reprezentacinėse vietose: prie įėjimo į namą, šalia terasos, palei takus ar prie laiptų, kur jos išlieka matomos ir kuria malonų foną.
Skimija tinka ir nedideliems miesto kiemo sodams, kuriuose nėra vietos dideliems, greitai išsikerojantiems krūmams. Ji auga lėtai, išlaiko tvarkingą formą ir nereikalauja sudėtingos priežiūros.
Labai įspūdingai skimija atrodo miško stiliaus soduose, kur siekiama sukurti jaukią, šiek tiek laukinę nuotaiką. Čia ji dera su paparčiais, rododendrais, spygliuočiais ir kitais pavėsį mėgstančiais augalais.
Skimija ypač gerai dera su rododendrais ir azalijomis – tiek pagal dirvos reikalavimus, tiek pagal išvaizdą. Ji gali būti rami, sodriai žalia uždanga ryškiai žydintiems rododendrams ir pratęsti gėlyno dekoratyvumą, kai šie jau nužydi.
Dar viena praktiška paskirtis – skimijos auginimas vazonuose ir konteineriuose. Šiuolaikiniuose soduose, kurie neretai persikelia į terasas ir balkonus, visžaliai krūmai vazonuose padeda išlaikyti „žalios erdvės“ įspūdį net ir ten, kur nėra tradicinių gėlynų.
