Žalsvas atspalvis morkos viršūnėje dažniausiai atsiranda tuomet, kai dalis šaknies išlenda iš žemės ir ją pasiekia saulės šviesa. Veikiant šviesai, morkoje pradeda gamintis chlorofilas – žalias pigmentas. Pats chlorofilas nėra kenksmingas ir nereiškia, kad morka sugedusi.
Svarbu nepainioti morkų su bulvėmis. Solaninas būdingas bulvėms ir kitiems bulvinių šeimos augalams, tačiau morkos šiai šeimai nepriklauso, todėl solanino jos nekaupia. Vadinasi, pažaliavusi morkos dalis nėra susijusi su solanino kiekiu.
Vis dėlto pažaliavusi vieta gali būti kietesnė ir kartesnio skonio. Be to, jei šaknies dalis ilgą laiką buvo atvira, ji gali būti labiau paveikta aplinkos sąlygų. Dėl skonio ir kokybės dažniausiai rekomenduojama žalsvą viršūnę nupjauti kartu su nedideliu aplinkinio minkštimo sluoksniu.
Jei likusi morkos dalis yra tvirta, be puvimo požymių, nemalonaus kvapo ar gleivėtumo, ją saugu vartoti. Žalsvas atspalvis savaime nereiškia, kad morka pavojinga – dažniausiai tai tik estetinė ir skonio problema.
