Per pastaruosius dešimtmečius žmonės smarkiai pakeitė ne tik kraštovaizdį, bet ir subtilias planetos pusiausvyros sistemas. Nors Žemės magnetiniai poliai nuolat ir natūraliai kinta, naujausi tyrimai rodo, kad žmogaus veikla taip pat turi įtakos šiems pokyčiams. Konkretus veiksnys, kuris šiandien vis labiau atkreipia mokslininkų dėmesį, yra didžiųjų pasaulio užtvankų statyba ir jose sulaikytas milžiniškas vandens kiekis.
Geofizikė iš Harvardo universiteto Natasha Valencic su kolegomis atliko skaičiavimus, kurie atskleidė įspūdingus rezultatus. Pasirodo, vien tik mažiau nei septyni tūkstančiai didžiausių pasaulio užtvankų pakeitė Žemės plutos masės pasiskirstymą tiek, kad tai paveikė planetos sukimosi ašį.
Šis poslinkis siekia maždaug vieną metrą ir turi įtakos ne tik geofiziniams procesams, bet ir globaliems klimato pokyčiams. Kai vanduo yra sulaikomas užtvankose, jis pašalinamas iš natūralios apytakos grandinės, ypač iš jūrų ir vandenynų.
Tai reiškia, kad dalis vandens, kuris anksčiau tekėjo atvirai, dabar lieka uždarose vandens saugyklose. Toks vandens kaupimas lemia ir nedidelį jūros lygio sumažėjimą, tai tyrėjai nustatė, kad nuo šios veiklos pasaulinis jūros lygis nukrito apie 21 milimetrą. Nors skaičius atrodo menkas, globaliame kontekste tokie pokyčiai yra reikšmingi.
Masės perskirstymas planetoje turi fizinių pasekmių. Kai papildomas svoris kaupiasi vienoje vietoje, jis traukia tą vietą arčiau pusiaujo. Kadangi Žemė yra besisukantis kūnas, toks išbalansavimas keičia jos sukimosi kryptį. Nors pačios planetos šerdis, kurioje formuojasi magnetinis laukas, lieka vietoje, jos viršutiniai sluoksniai, pluta, šiek tiek pasislenka.
Todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad magnetinis polius pasislinko, nors iš tiesų tai Žemės paviršius pasislinko virš jo. Šis reiškinys vadinamas tikruoju polių klajojimu. Tyrimai atskleidė, kad Šiaurės polius pasislinko dviem etapais. Pirmasis įvyko nuo devyniolikto amžiaus vidurio iki dvidešimto amžiaus vidurio, kai polius pajudėjo į rytus Rusijos kryptimi apie dvidešimt centimetrų.
Tuo metu daugiausia užtvankų buvo statoma Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Vėliau, nuo penkiasdešimtųjų iki dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios, polius pasislinko atgal į vakarus, šį kartą link Šiaurės Amerikos, šis judėjimas siekė penkiasdešimt septynis centimetrus. Tai sutapo su didelėmis užtvankų statybomis Azijoje ir Rytų Afrikoje.
Nors šie pokyčiai nėra tokie reikšmingi, kad iš karto sukeltų globalią katastrofą, jie gali turėti pasekmių jūros lygiui. Skaičiavimai rodo, kad maždaug ketvirtadalis jūros lygio kilimo šį šimtmetį buvo kompensuotas dėl vandens sulaikymo užtvankose. Šis reiškinys vertinamas dvejopai, viena vertus, tai lėtina klimato kaitos sukeliamą jūros lygio augimą, kita vertus, keičia natūralų vandenų pasiskirstymą Žemėje.
Pasak Valencic, planuojant ateities vandens saugyklas ir hidrotechnikos projektus, būtina atsižvelgti į šiuos duomenis. Priklausomai nuo to, kuriose vietose statomos užtvankos, gali kisti jūros lygio pakilimo dinamika skirtinguose regionuose.
Tai svarbu ne tik moksliniams modeliams, bet ir realiam planavimui, ypač pakrančių miestuose, kuriems grėsmę kelia audros, potvyniai ir kylantis vanduo. Magnetinių polių pokyčiai tampa dar vienu sąrašo punktu reiškinių, kuriuos žmonija keičia net neturėdama tokio tikslo.
Be polių pasislinkimo, žmonės jau prisidėjo prie atmosferos sluoksnių retėjimo, vandenynų srovių pokyčių ir netgi vulkaninio aktyvumo padidėjimo tam tikruose regionuose. Visa tai rodo, kad mūsų įtaka planetai yra daug gilesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
