Per pastaruosius du dešimtmečius iš Žemės paviršiaus pradingo trilijonai tonų gėlo vandens. Toks netekimas sukėlė vis stipresnes sausras, nykstančius žemynų vandens išteklius ir pastebimą jūrų lygio kilimą.
Tokius pasikeitimus nulemia ne tik klimato kaita, bet ir beatodairiškas požeminio vandens naudojimas. Mokslininkai skelbia pavojaus signalą. Planeta praranda gėlą vandenį greičiau nei bet kada anksčiau.
Remiantis GRACE ir GRACE-FO palydovų duomenimis, nuo 2002 metų kasmet prarandama daugiau nei 320 milijardų tonų gėlo vandens. Tai vyksta dėl trijų veiksnių – spartaus gruntinio vandens siurbimo, ledynų tirpsmo ir padažnėjusio išgaravimo dėl augančių temperatūrų.
„Vanduo niekur nedingsta, bet keičia vietą – keliauja iš sausumos į vandenynus“, – aiškina profesorius Manoochehr Shirzaei iš „Virginia Tech“.
Problema ta, kad šis pokytis vyksta žmogaus ir gamtos nenaudai. Mokslinis tyrimas, publikuotas „Science Advances“, rodo, jog kasmet sausros paliesti plotai Žemėje išsiplečia daugiau nei 830 tūkst. kv. kilometrų, o tai daugiau nei Prancūzija ir Jungtinė Karalystė kartu sudėjus.
Kur vanduo nyksta sparčiausiai?
Profesoriaus Jameso Famigliettio vadovaujama komanda iš Arizonos valstybinio universiteto išskyrė keturias didžiules sausros zonas, esančias šiauriniame pusrutulyje.
Dvi iš jų, šiaurės Kanada ir Sibiras, praranda vandenį daugiausia dėl tirpstančių ledynų, atitirpstančios amžinojo įšalo žemės ir nykstančių ežerų.
Kitos dvi – dar pavojingesnės, nes jų sausėjimą skatina žmogaus veikla, ypač intensyvus gruntinio vandens siurbimas žemės ūkiui ir pramonei. Viena iš šių teritorijų driekiasi nuo pietvakarių JAV per Meksiką iki Centrinės Amerikos.
Kita apima Šiaurės Afriką, Europą, Artimuosius Rytus, Vidurinę Aziją, Šiaurės Kiniją ir Pietryčių Aziją.
Būtent šiose vietovėse fiksuojamas sparčiausias gėlo vandens, tiek paviršinio, tiek požeminio, praradimas. Kai kurios detalės:
- Kalifornijos slėnyje ir pietinėse JAV valstijose vandens kiekis mažėja 0,85 cm per metus.
- Meksikoje ir Centrinėje Amerikoje – 0,66 cm.
- Indo baseine – 1,23 cm.
- Sacharos vandeninguosiuose sluoksniuose – 0,45 cm.
- Šiaurės Kinijoje – 0,82 cm.
Iš viso net 68 proc. viso prarandamo vandens sausumoje sudaro gruntinis vanduo. Tai rodo, jog pagrindinis kaltininkas – žmonių veikla.
Gruntinis vanduo – tarsi civilizacijos santaupos
Požeminis vanduo kaupiasi lėtai, bet yra naudojamas labai greitai – dažnai neatsižvelgiant į tai, kad atkurti šiuos resursus gali prireikti šimtmečių, jei ne tūkstantmečių.
Kalifornijoje vandens siurbimas vis stiprėja, nors šalis jaučia vis pasikartojančias sausras. Saudo Arabijoje ir Šiaurės Afrikoje žemdirbystė remiasi neatsinaujinančiais ištekliais. Gango ir Indo baseinuose dėl milžiniško vartojimo gruntinio vandens lygis smunka pavojingai.
Mokslininkai įspėja, kad taip švaistomi resursai, kurie turėjo priklausyti ir ateities kartoms. Gėlo vandens trūkumas kelia grėsmę tiek maisto saugumui, tiek klimato kaitos padarinių valdymui.
Kontinentų vanduo virsta jūros vandeniu
Vandens masės persikėlimas iš sausumos į vandenynus prisideda prie jūros lygio kilimo. Nuo 2015 metų kontinentai, o ne ledynai, tapo pagrindiniu šio reiškinio šaltiniu.
GRACE duomenimis, „nutekėjusi“ iš žemynų vandens masė per metus pakelia jūros lygį 0,89 mm. Palyginimui, Grenlandijos ledynai – 0,73 mm, o Antarktidos – 0,37 mm.
Didžiausią įtaką čia turi ne gamta, o žmonės. Būtent jų intensyviai išgaunamas gruntinis ir paviršinis vanduo.
Tai jau palietė milijardus
Nuo 2002 metų net 101 pasaulio valstybė patiria gėlo vandens nuostolius, o tai reiškia 75 proc. visos žmonijos. Sausros, dykumėjimas, vandens krizės – tai nebe pavieniai atvejai, o globali problema, nuo Europos iki Kinijos.
Kai kuriose vietovėse vandens išteklių sumažėjimas siekia 10 proc. metinio atsikuriančio kiekio. O sausesniuose regionuose – dar daugiau. Šios šalys, Egiptas, Ispanija, Uzbekija, Saudo Arabija, Pakistanas, jau dabar balansuoja ant ribos.
Vandens trūkumas yra ne tik apie žemės ūkį ar gėrimą. Tai ir migracijos katalizatorius, konfliktų šaltinis, potenciali viso regiono nestabilumo priežastis. Ilgalaikiai duomenys rodo, kad šis reiškinys nepasirenka nei ekonominio statuso, nei geografijos.
Pokyčiai tampa nuolatiniai
„Baisiausia tai, kad pokyčiai tapo struktūriniai“, – sako prof. Jamesas Famiglietti.
Per 22 metų stebėjimus daugumoje regionų sausėjimas nesustoja, o metiniai svyravimai nesugeba užgožti ilgalaikės tendencijos.
Be to, sausros ne tik apima vis didesnį plotą, bet ir tampa ekstremalesnės. Nuo 2014 metų, nepaisant La Niña reiškinio, kuris dažnai lemia didesnį kritulių kiekį, sausros intensyvėja ir plinta greičiau nei bet kada anksčiau.
Geografinis paveikslas taip pat keičiasi, dabar didžiausi pavojai kyla šiaurės pusrutulyje, o sausrų trukmė vis ilgėja.
Vanduo tampa geopolitiniu faktoriumi
Ateities scenarijai priklausys nuo to, ar išmoksime valdyti šį išteklių. Vandens trūkumas jau dabar įžiebia įtampą Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje. Kuo toliau, tuo didesnis spaudimas.
Tyrėjai pabrėžia, kad būtina skubi tarptautinė strategija, sauganti gruntinį vandenį, reguliuojanti vartojimą ir atkurianti natūralius rezervuarus. Ir ši iniciatyva turi būti tokio pat masto, kaip kova su CO₂ emisijomis.
„Negalime suvaldyti El Niño, bet galime nuspręsti, kiek vandens pumpuosime iš žemės“, – tokia yra svarbiausia ataskaitos išvada.
„Ir jei norime apsaugoti pasaulį nuo pakrančių potvynių ir vandens krizės – turime veikti dabar.“
