Žiemos Lietuvoje keičiasi, tai jau nebe nuomonė, o faktas, kuriam vis daugiau įrodymų pateikia tiek meteorologai, tiek paprasti gyventojai, stebintys kasmetinius pokyčius. Sniegas tampa vis retesnis svečias, o žiemos vis labiau primena pailgėjusią rudens versiją – su šlapdribomis, plikledžiu ir ilgai trunkančiu niūrumu.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo netgi patogiau – mažiau kastuvo darbo, mažiau eismo problemų dėl užpustytų kelių, mažiau šalčio. Tačiau kai sniegas ima nykti, jo nebuvimas sukelia kitokias, dažnai daug klastingesnes situacijas.
Ne visi tai pastebi iš karto, bet vos tik užeina pirmas plikledis ar netikėtas atodrėkis – tampa aišku, kad pavojai niekur nedingo. Šiandien verta ne tik pastebėti pokyčius, bet ir suprasti, kodėl naujos žiemos sukelia naujų rūpesčių. Ir svarbiausia, ką kiekvienas gali padaryti, kad prie jų prisitaikytų be skaudžių pasekmių.
Mažiau sniego – daugiau ledo
Sniegas, nors ir nepatogus, anksčiau veikė kaip savotiškas apsauginis sluoksnis. Jis dengė kelius, šaligatvius, žemę, izoliavo nuo temperatūros šuolių, sugerdavo kritulius ir užtikrindavo tam tikrą stabilumą. Dabar, kai sniego sluoksnis formuojasi vis rečiau, šį darbą tenka atlikti ledinei danga, kuri susidaro po naktinio atšalimo.
Plikledis – viena iš pagrindinių traumų priežasčių žiemą. Ir būtent tokie pavojai išauga, kai sniegas neuždengia kelio. Staigus atodrėkis dieną, o po to naktinis šaltukas – ir štai ryte gatvės virsta nematomomis čiuožyklomis. Net nedidelis šlaitas tampa tikru išbandymu tiek pėstiesiems, tiek vairuotojams.
Staigūs temperatūrų šuoliai – pavojus infrastruktūrai
Dar viena grėsmė, kurią dažnai nuleidžiame pro ausis – tai ekstremalūs temperatūrų pokyčiai. Žiemos, kurių metu per dvi dienas temperatūra pakyla nuo minus penkių iki plius penkių, o paskui vėl krenta, alina ne tik organizmą, bet ir pastatus, vamzdynus, net kelius. Tokia orų kaita didina plyšius, sukelia trūkinėjimus, ardo asfaltą.
Anksčiau šaltis būdavo stabilus – jei jau spaudžia, tai kelias savaites. Dabar tokio nuoseklumo nėra. Šilumos bangos net viduržiemį pasiekia Baltijos regioną, o po jų seka netikėtas grįžęs šaltis. Visa tai sukuria sąlygas, kuriomis nusidėvėjimas tampa agresyvesnis ir spartesnis.
Daugiau kritulių, bet mažiau sniego – ko tai vertas?
Meteorologai pastebi, kad kritulių žiemą nemažėja – kai kur jų net daugiau. Tik problema ta, kad vis dažniau jie krenta ne sniegu, o lietumi. Lietus žiemą skamba keistai, bet tai tampa vis dažnesniu reiškiniu. Ir kartu – rizikingesniu. Lietus žiemą dažnai užšąla vos nukritęs – taip susidaro ledas, kurio nematyti plika akimi.
Tai viena pavojingiausių sąlygų pėstiesiems. Be to, nuolat drėgna danga ne tik sukelia slydimus, bet ir didina automobilių avarijų riziką. Ant šlapio asfalto stabdymo kelias pailgėja, matomumas sumažėja, o vairuotojų reakcijos laikas tampa per trumpas.
Gamtai irgi ne šventė
Gamta – ne robotas. Ji reaguoja į pokyčius jautriai. Kai sniego nėra, o temperatūra šokinėja, augalai, kurie žiemą turėtų ilsėtis, prabunda per anksti. Pumpurai pradeda sprogti sausio pabaigoje, o kovo pradžioje jau matyti žydintys krūmai. Vėliau užėjęs šaltukas viską sunaikina – žala lieka nematoma, bet tik iki pavasario.
Gyvūnams taip pat nėra paprasta. Žiemos miegu miegantys gyvūnai gali atsibusti per anksti. Paukščiai, kurie turėjo išskristi, pasilieka. Vabzdžiai suaktyvėja anksčiau nei įprastai. Visa tai keičia ekosistemų balansą. Ir galiausiai – žmogus taip pat tai pajunta: alergijų šuolis, naujos ligos, neįprasti augalų ciklai.
Žmogus prie pokyčių dar neprisitaikė
Nepaisant akivaizdžių klimato pokyčių, mūsų kasdieniai įpročiai keičiasi lėčiau nei reikėtų. Vis dar perkame žieminius batus tik jei spaudžia rimtas šaltis, nebetikriname šaligatvių dangos, retai pasirūpiname smėliu ar druska. O kai slystame, griūname ar susiduriame su automobiliu – kaltiname viską, tik ne tai, kad laikas jau buvo pasiruošti kitaip.
Kol sniegas buvo pastovus reiškinys, mes buvome tam pasiruošę. Dabar situacija reikalauja kitokio požiūrio – prie kiekvienos dienos orų. Neužtenka žiemos planų, kai žiemos neturi aiškių ribų. Reikia įpročių, kurie padeda prisitaikyti prie nuolat kintančios realybės.
