Žiema – metų laikas, keliantis itin prieštaringas emocijas, ypač šunų šeimininkams. Žmonės, neturintys šuns, dažnai su žibančiomis akimis sušunka: „Dievinu žiemą! Tas sniegas, ta nuotaika!“, o šunų augintojai į juos pažvelgia su tyliu užuojautos atspalviu, pasitaiso ant akių nuslydusią kepurę ir ruošiasi dar vienam žygiui laukan – tarsi į slaptą komandą išsiųstas kareivis.
Žiema su šunimi – visai kita istorija, kai sniegas žmogui siekia iki kelių, o šuniui – iki pažastų. Šaligatviai virsta ledo čiuožyklomis, dosniai pabarstytomis kelio druska, kuri greitai primena, kad ir šuns letenos turi savo ribas. Prie to prisideda kandantis rytinis šaltis – būtent tada, kai šuo būtinai turi eiti į lauką ir su neslepiamu džiaugsmu apuostyti kiekvieną sniego centimetrą, o žmogų jau spaudžia laikas į darbą.
Kaip šuns šeimininkė manau, kad mažai naudos iš gražios, lyg iš filmo atkeliaujančios žiemos, jei į kiekvieną pasivaikščiojimą vietoj batų ramiausiai galėčiau autis pačiūžas ir sukti piruetus ant šaligatvio ledo, desperatiškai bandydama suspėti paskui savo šunį.
Dar „mieliau“ tai, kad dėl visų drabužių sluoksnių būnu perkaitusi dar neišėjusi iš laiptinės – vien apsirengimas tampa iššūkiu. Prie to prisideda nuolat „atsuktas kranas“ nosyje, kuris ypač sustiprėja pasilenkus surinkti šuns paliktų „reikalų“. Kepurė tuo metu nusmunka ant akių, aš ir toliau suku piruetus mėgindama atsitiesti, o galiausiai netikėtai įžengiu į „staigmeną“, paliktą kito šeimininko. Žiemą, regis, ima galioti nerašyta taisyklė po šunimis netvarkyti – juk „pavasarį viską ištirpins sniegas“.
Žinau, kad šie žiemiškų pasivaikščiojimų jausmai – ne tik mano. Su kitais šunininkais gatvėje susižvalgome taip, lyg nereikėtų nė vieno žodžio: tai ne šiaip pasivaikščiojimai, tai žiemos misijos. Teoriškai žiema – balta, tyra ir magiška. Praktikoje po kelių išėjimų su šunimi ji tampa pilkai ruda mišraine su siurprizais, kurių planuose tikrai nebuvo.
Nematomas šunų šeimininkų kodas: pakanka vieno žvilgsnio
Ašia, šunų Rūžos ir Karmelo šeimininkė, atkreipia dėmesį į dar vieną žiemos problemą, puikiai pažįstamą visiems šunų augintojams: garderobo chaosą.
„Blogiausia – tas rengimasis. Per šilta, per šalta, pamiršti kepurę ar šaliką – jau tingisi grįžti. O gal vis dėlto reikėjo? Ir dar tos pirštinės: per sezoną vidutiniškai dingsta kelios. Dažniausiai kairės. Turiu visą stalčių dešinių pirštinių. Gal kada nors atsiras ir kairės“, – pasakoja ji.
Žiema – tai ir reakcijos, pusiausvyros bei… rankų stiprumo egzaminas. Ypač tada, kai kitoje pavadėlio pusėje – du stiprūs šunys, turintys savo maršrutą ir atskirą planą. Kasia, šunų Cukro ir Batonės šeimininkė, dėl to nė kiek neabejoja:
„Tas, kas nėra išvedęs vėlų vakarą dviejų nekastruotų labradorų pasivaikščioti apledėjusiu šaligatviu, kai jie staiga užuodžia kalę rujoje, – niekada nepatyrė tikro žiemos „žavesio“, – sako ji, o jos juokas labiau primena juoką pro ašaras.
Būna ir situacijų, vertų „šokių ant ledo“. Maja, šunų Pipiro ir Akselio šeimininkė, pasakoja istoriją, kuri drąsiai galėtų patekti į laidą apie šokius ant ledo: „Šitame ledo pragare mano šuo Pipiras, atlikęs savo reikalus, kaip įprastai bandė iškapstyti sniegą letenomis, bet buvo taip slidu, kad gavosi tik lambada ant ledo.“
Kai kuriems žiema baigiasi ir „artimu kontaktu“ su šaligatviu. Labradoro Skaipo šeimininkė trumpai apibendrina: „Nuslydau ant ledo veidu į priekį, bet yra ir pliusų – aplink daug mažiau žmonių.“
Galbūt tai ir yra vienas iš nedaugelio momentų, kai šunų šeimininkai pamato šviesesnę žiemos pusę. Vis dėlto girdėti ir nuosaikesnių balsų – juk daugelis šunų žiemą tiesiog dievina.
„Pats vaikščiojimas dar pakenčiamas, ypač matant, kaip šuo dievina sniegą. Ta gryna, žaidimo laime persmelkta išraiška – nuostabi. Nors pastaruoju metu ledu užtrauktas sniegas letenoms jau mažiau malonus: net šuniui nebeliko smagumo bėgioti per pusnis – jis dažniau laikosi pramintų takų ir vengia nepaliesto sniego“, – pasakoja Ania.
Ji priduria, kad blogiausia – pasiruošimas pasivaikščiojimui: aprengti šunį, ištepti letenas apsauginiu tepalu ir dar kaskart „pakovoti“, kad šuo tepalo nenulaižytų dar neišėjus. O linksmybės nesibaigia ir grįžus – po pasivaikščiojimo reikia nuplauti letenas, jas gerai nusausinti, o tada pačiai nusivilkti visus žieminius sluoksnius.
Žiema šunų šeimininkų akimis: sniegas, piruetai ir amžinos letenos
Ko gero, būtent taip tiksliausiai apibūdinama žiema šunų augintojų akimis. Nors ji nuostabiai atrodo nuotraukose ir filmuose, realybėje dažnai reiškia permirkusias kelnes, nuolat varvančią nosį, amžiną skubėjimą, piruetus ant ledo ir nesibaigiantį letenų plovimą.
Ir vis dėlto kitą rytą mes vėl apsivelkame striukę, apsisukame šaliku ir, jei pavyksta rasti, užsimauname tą vieną tinkamą pirštinę. Nes šuo turi išeiti į lauką. Net ir žiemą.
