Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Skoningas nuo tokių smulkmenų kaip programėlės iki joje pateikiamų filmų, mažas kaip kavos puodelis, bet stiprus kaip pastarųjų savaičių speigas – taip būtų galima apibūdinti devintąjį prancūziškų filmų festivalį „Žiemos ekranai“. Šiek tiek poetiškai, bet kaip dar gali nuteikti šios šalies kinas? Ypač trumpi susitikimai prieš seansus su vienu iš jo grandų Otaru Joselianiu, kuriais praėjusį savaitgalį džiugino festivalio organizatoriai.
Šiųmetinių „Žiemos ekranų“ apžvalgą ir pradėsiu nuo šio režisieriaus filmo „Sudie, mano karvide“ („Adieu, plancher des vaches“, Prancūzija, 1999 m., 116 min.).
Nesusipažinusiems su O. Joselianio kūryba verta paminėti, kad šis režisierius yra gruzinų kilmės, palikęs savo šalį po keleto sėkmingų filmų. Prancūzijoje prasidėjo kitas, laisvesnis jo kūrybos etapas, į kurį ir patenka „Sudie, mano karvide“.
Tai filmas apie Paryžiaus priemiestyje gyvenančią turtingą šeimą. Vienas malonumas žiūrėti, kaip kruopščiai ir savitai režisierius kuria jos narių portretus. Devyniolikmetį sūnų, tris jo mažametes sesutes, išgerti mėgstantį tėvą, kurį vaidina pats O. Joselianis, su nuosavu malūnsparniu tvarkyti reikalų skraidančią mamą sieja ne tik tokia pat pavardė, bet ir gyvenimo nuobodulys. Jį patiria ir kiti šio filmo veikėjai: tarnai, valkatos, šiaip praeiviai. Kiekvienas filmo charakteris su nuoboduliu kovoja savaip – šeimos galva geria ir šaudo iš medžioklinio šautuvo į bumerangus, kuriuos atneša šuo, žmona įsigyja meilužį ir didžiulį paukštį, visko pertekęs sūnus susideda su valkatomis ir plauna kavinėje indus.
.jpg)
Stebint filmo veikėjus kiekvieną žmogaus ydą ar neprotingą žingsnį galima vadinti kova su gyvenimo nuoboduliu. Kaip prieš filmą išsireiškė pats jo režisierius: „Žmogus galvoja, kad viską metus ir išvažiavus, gyvenimas pasikeis, tačiau kitam upės krante jis randa tą patį.“ Galėtume daryti išvadą, kad nuobodulys slypi pačiame žmoguje ir tik nuo jo priklauso, kaip jis jį stengsis nugalėti. O gal tai nenugalima? Gal jis tiesiog yra mūsų varomoji jėga? Filosofinės mintys gilinantis į O. Joselianio kūrybą neišvengiamos, nors viskas, kas rodoma jo filmuose, labai žmogiška – paimta nuo kiekvieno iš mūsų pusryčių stalo ar iš kasdienių kelnių kišenių ir kinematografiškai pateikta.
.jpg)
O. Joselianis sako, kad dialogai jo filmuose visai nesvarbu, nes kinas tai vaizdas ir garsas. Pasak jo, kas vyksta ekrane galima suprasti ir nemokant kalbos, kuria veikėjai šnekasi. „Sudie, mano karvide“ veikėjai dainuoja. Daina pradedamos scenos, ja užbaigiamos arba ji tiesiog girdisi kažkur fone. Gal tai ir yra tas raktas nuobodžiame gyvenime?
Režisierius Denis Cote mūsų šalyje lankėsi rudenį vykusiame Kauno kino festivalyje, kuriame pristatė savo naują filmą „Vik ir Flo pamatė lokį“ („Vic + Flo ont vu un ours“, Kanada, 2013, 95 min.). Nespėjusiems jo pamatyti, „Žiemos ekranai“ suteikė dar vieną šansą.
.jpg)
Jei filme „Sudie, mano karvide“ galėjome mėgautis gyvenimo lengvumu, atpažįstamo kasdieniškumo humoru, gruzinų dainomis, 35 mm kino kamera nufilmuota prancūzų kasdienybe, „Vik ir Flo pamatė lokį“ turime susikaupti ir pasiruošti šiek tiek pasikankinti. Dvi lesbietės, Viktorija ir Florencija, apsigyvena prancūziškame Kanados regione Kvebeke. Jos abi teistos, viena iš jų tik ką paleista lygtinai, tad prižiūrima policijos. Bet ir akyla serginčio pareigūno akis neįstengia sustabdyti tragiškų įvykių, nes praeities šmėklos turi išties daug galių.
.jpg)
Viktorijai jau 61-eri ir ji tenori ramaus gyvenimo miškų apsuptyje. Tačiau jos mylimajai Florencijai čia nuobodu. Ji svajoja apie darbą, galbūt vyrą – gyvenimą mieste, o ne atokiame užkampyje. Vik neįsivaizduoja savo gyvenimo be Flo. „Nusižudysiu, jei tu mane paliksi“, – sako į antrąją gyvenimo pusę perkopusį, daug šilto ir šalto mačiusi moteris. Matote, nuobodulys čia įgauna visai kitokią prasmę, nes jo pasekmės gali būti tragiškos. Kai galvoji, kad nieko baisiau už vienatvę nebegali būti, ima ir aplanko mirtis. Prišaukta ne savo noru. Daugiau pasakoti neverta, nes šio filmo stiprioji pusė – netikėtumas. Bloga nuojauta lydi herojus visas 95 min., tačiau vis tiek filmas apie meilę, apie gyvenimą „iš naujo“ staiga tampa kažkuo, ką Berlyno kino festivalis pavadino inovatyvumu bei naujų perspektyvų atradimu kine. Už ką „Vik ir Flo pamatė lokį“ ir buvo apdovanotas.
„Aš gyvulys. Tokių, kaip aš, realybėje neegzistuoja“, – sako viena iš filmo veikėjų. Iš pradžių priežastis, kodėl buvo ištarti šie žodžiai, atrodė iškritusi iš konteksto panašiai, kaip šis sakinys mano tekste, bet dar kartą viską permąsčius, supranti, kodėl režisierius Vik ir Flo leido sutikti lokį. Nėra abejonių, kad ir jūs tai suprasite. Kad ir savaip. „Esu vyrukas, užeinantis į kambarį, padedantis ant stalo maišelį ir išeinantis. Galiu tik tikėtis, kad žmonės atvers maišelį, ras jame paslaptingą objektą ir kažką iš jo sukurs, gal apie jį diskutuos, o gal ne“, – 324 žurnalo KINAS numeryje spausdintame Luko Brašiškio interviu sako Denis Cote.
Šie du filmai pamatyti vienas po kito visiškai atsitiktinai. Tačiau kinas jau seniai įrodė, kad atsitiktinumų nebūna…
Filmą „Vik ir Flo pamatė lokį“ dar bus galima pamatyti:
- sausio 28 d., 21 val. kino teatre „Pasaka“, Vilnuje.
Filmą „Sudie, mano karvide“ dar bus galima išvysti:
- sausio 30 d., 18.30 val., kino teatre „Pasaka“, Vilniuje;
- vasario 1 d., 19 val., kino teatre „Draugystė“, Visagine;
- vasario 2 d., 16 val., kino teatre „Garsas“, Panevėžyje;
- vasario 8 d., 18 val., kino teatre „Romuva“, Kaune.
