Žiemą, kai temperatūra nukrinta gerokai žemiau nulio, gali atrodyti neįtikėtina, kaip vos kelių gramų svorio paukščiai sugeba ištverti stingdantį šaltį. Vis dėlto gamta juos „aprūpino“ išskirtiniais prisitaikymo mechanizmais: nuo puikiai izoliuojančių plunksnų iki sudėtingos kraujotakos sistemos ir net gebėjimo trumpam pereiti į energijos taupymo būseną. Toliau – apie žiemiškus paukščių „supergebėjimus“, padedančius įveikti atšiauriausias sąlygas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mažas paukštelis, sveriantis vos kelis gramus, neturi jokių šansų prieš žvarbius šalčius. Tačiau sparnuočiai ramiai nakvoja ant apsnigtų šakų, o vandens paukščiai plaukioja lediniame vandenyje. Jų atsparumo paslaptis – ne magija, o tiksliai veikianti biologinė „inžinerija“, paverčianti paukščius itin efektyviomis išgyvenimo šaltyje „mašinomis“.
Natūralus „termo kostiumas“
Pagrindinis paukščių ginklas prieš šaltį – plunksnos. Žiemą jų tankis gali padidėti net 35–70 procentų. Ypač svarbus pūkas, veikiantis tarsi termoapatiniai: jis sulaiko šilumą arčiau kūno ir sukuria labai efektyvią izoliaciją.
Kai matote paukštį, atrodantį tarsi susipūtusį į apvalų kamuoliuką, žinokite – jis taip šildosi. Paukščiui pakėlus plunksnas, tarp jų susidaro oro sluoksnis, kuris sušyla nuo kūno šilumos ir apsaugo nuo išorinio šalčio. Tai primena daugiasluoksnį žieminį paltą, tik visiškai natūralų ir itin veiksmingą.
Kodėl ant ledo nesušąla kojos?
Vandens paukščiai, pavyzdžiui, antys ar kirai, turi nepaprastą kraujotakos mechanizmą, vadinamą priešpriešinių srovių šilumos mainais. Būtent jis leidžia jiems stovėti ant ledo ar plaukioti šaltame vandenyje nepatiriant nušalimų.
Šiltas kraujas, tekantis nuo širdies žemyn į kojas, sušildo atgal į kūną grįžtantį atšalusį kraują. Dėl to kojų temperatūra išlieka santykinai žema – taip sumažinami šilumos nuostoliai liečiantis su ledu, tačiau temperatūros vis tiek pakanka, kad audiniai neapšaltų. Be to, paukščių kojose yra mažiau skausmo receptorių, todėl šalčio jie nejaučia taip stipriai kaip žmonės.
Padidėjęs smegenų aktyvumas ir „energijos taupymo režimas“
Kai kuriems paukščiams, kad išgyventų žiemą, tenka „tapti protingesniems“ – tiesiogine prasme. Pavyzdžiui, zylėms šaltuoju sezonu padidėja hipokampas – smegenų sritis, atsakinga už atmintį. Tai padeda prisiminti daugybę vietų, kuriose paslėptas maistas. Viena maža paukštė per sezoną gali paslėpti iki 80 000 sėklyčių (palyginimui, voverė paslepia apie 3 000 riešutų).
Kai maisto trūksta, kai kurios rūšys (pavyzdžiui, kolibriai ar smulkūs žvirbliniai paukščiai) gali trumpam panirti į sąstingio būseną, vadinamą torporu. Tuomet širdies ritmas smarkiai sulėtėja, kūno temperatūra sumažėja, o medžiagų apykaita sulėtėja tiek, kad sutaupoma iki 95 procentų energijos. Tai laikinas „energijos taupymo režimas“, leidžiantis išgyventi šaltą naktį iki ryto.
Daugeliui žmonių žiemą su pirmuoju sniegu ir šalčiais tradiciškai siejasi sniegenos – ryškūs paukščiai, kadaise buvę tikru žiemos simboliu. Tačiau kai kuriose vietovėse jų pastebimai sumažėjo. Tam įtakos turi kelios priežastys: klimato kaita, aplinkos pokyčiai ir natūralūs migracijos maršrutų svyravimai.
