Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt
Asmeninio archyvo nuotr.
Žmogaus galimybių ribas plečiantis gerklinis tuvių dainavimas, svajingi rytų šalių ritmai, uždeganti čigoniška ar Pietų Amerikos muzika – visa tai ir daug daugiau lietuviai jau galėjo išvysti dėka organizacijos „GM gyvai“, populiarinančios mūsų šalyje dar gana menkai žinomą muzikos stilių world music (pasaulio muzika). Turbūt nenuostabu, jog už netradicinio, daugelį kultūrų aprepiančio koncertų organizatoriaus slepiasi ne ką mažiau splavinga bei įdomi asmenybė – „GM gyvai“ vadovas Žilvinas Švarplys. Dešimtmetį Amerikoje praleidęs ir jau eilę metų Lietuvos publikai egzotiškus atlikėjus pristatantis pašnekovas neslepia – grįžti buvo verta. Ką gi, kai kam pavyksta ir savoje šalyje būti pranašu… Jūsų dėmesiui – pokalbis „kitu kampu“ apie pasaulio muziką, draugystę su čigonais ir žmonių lygybę.
Visų pirma gal galėtum trumpai papaskoti, kas yra toji world music?
Tai muzika, kurios negali įdėti į rėmus, kuri neturi ribų. Ji liečia muzikos bei tradicijos šaknis, tačiau kartu yra ir šiuolaikiškiška. Be abejo, dabar ir šis muzikos žanras tapo labiau komerciškas, atsirado tokių „vienkartinių“ pasaulio muzikos grupių, kurios iškyla ir pradingsta – pradžioje to nebuvo, tai – toks tikras reikalas. Visgi, world music negalima išaiškinti taip paprastai, kaip, sakykime, roko ar bliuzo, kiekvienas ją gali aiškinti bei suprasti skirtingai.
Lietuvoje mes turime šio stiliaus grupių?
Manau, „Marga muzika“.
Kodėl pasirinkai būtent šį žanrą? Juk pradėjote nuo bliuzo…
Su šiuo žanru susipažinau Amerikoje, dirbdamas world music klube – tiesa, ten dirbau ūkvedžiu, bet, įgavęs pasitikėjimą, įsisukau giliau. Tuomet, pamatęs nerealias grupes iš Brazilijos, Afrikos, nuo kurių tiesiog natūraliai ėjo šiurpai, užsimaniau atvežti jas čia. O bliuzo mes nepamiršome, periodiškai atvežame ir šio stiliaus atlikėjų, grupių.
Ar ši pasaulio muzika jau surado savo klausytoją Lietuvoje? Juk tai labai jau nekomercinis produktas.
Ši muzika nėra orientuota tik į vienokią ar kitokią auditoriją, ji gali patikti visiems: nuo buvusių kalinių, turgaus prekeivių, studentų iki aukščiausio rango verslininkų, vadovų – į koncertus kviečiu labai įvairią publiką. O klausytoją reikia augintis – juo dažniausiai negimstama. Taigi, auginamės, populiarėjame.
Teko lankytis ne viename tavo organizuotame koncerte… Visi jie – labai skirtingi. Kaip atsirenki atlikėjus?
Seniau kviesdavau beveik vien tuos atlikėjus, kuriuos esu girdėjęs gyvai. Dabar atsiranda ir kitokių: per tiek metų tiesiog išsiugdžiau intuiciją, kas tinka, o kas – nelabai. Dažniausiai tai atsitinka natūraliai, per daug specialiai neieškant, neanalizuojant. Kartais tiesiog jie patys ateina. Žinoma, ne ta prasme, kad pasibeldžia į duris muzikantas iš, sakykime, Nigerijos, tačiau jų vadybininkai pasiūlo suorganizuoti koncertą.
.jpg)
Į grupės „Romengo“, romų iš Vengrijos, koncertą sukvietei būrį Vilniaus ir Kauno čigonų. Per muziką bandai ugdyti visuomenės toleranciją?
Be abejo, yra priežastis, kodėl čigonų reputacija prasta, bet juk visur visokių yra. Jei nieko nedarysime, niekas ir nepasikeis. Na, buitiškas pavyzdys: gėrė draugelis samagoną su čigonu, lietuviai „nusmigo“, o čigonas išgėrė dar kelis stikliukus ir prie butelio už juos paliko pinigus – garbės kodeksas. Romus į koncertą kviečiau, kad žmonės suprastų, jog ir jų tarpe yra visokių žmonių – niekas nebuvo apvogti, visi liko patenkinti.
Tiesa, jog net buvai sugalvojęs pats mokytis romų kalbos?
Tiesa, buvo tokia mintis, net ir mokytoją buvau susiradęs, bet… Pagalvojau, kad visgi per daug šios kalbos dialektų yra, išmoksiu vieną, kitą savaitę jau reikės kitos mokytis (juokiasi). Ar dažnai kyla noras perprasti egzotiškas kalbas? Na, dažnai komunikacija įmanoma ir be kalbos, o kitos kultūros man visada buvo įdomios.
Kuo jos tave taip traukia? Juk per muziką su svetimomis kultūromis bandai supažindinti ir Lietuvos auditoriją…
Kultūrų pažinimas mane traukia nuo vaikystės. Sunku atsakyti kodėl – gal save taip balansuoju kaip asmenybę. Taip ateina supratimas, kad, nors visi esame skirtingi, tuo pačiu – ir vienodi. Jeigu norėsi, jeigu atsiversi, gali bendrauti, atrasti kontaktą su visais. Muzika taip pat yra vienas iš įrodymų, jog kultūros gali susijungti, suprasti viena kitą. Greitai išleisime bendrą Lietuvo-Afrikos projektą, kuriame susijungia abiejų kraštų muzikantai. Buvo nerealu, tiesiog kosmosas, kai, jau įrašius visas dainas, paaiškėjo, jog nieko nesitarę skirtingomis kalbomis visi savo muzika kalbėjo apie tą patį.
Žinau, jog neseniai su draugų kompanija viešėjai Afrikoje. Gal iš ten parsivežei ne tik krūvą įspūdžių, bet ir nusižiūrėjai kokių nors vietinių muzikantų?
Be abejo, ten daug įvairių muzikantų. Senegalas yra garsus savo būgnelių muzika, grojama visur: gatvėse, autobusuose, klubeliuose. Visgi specialiai nieko nesidairiau – reikia ir man pailsėti nuo darbo.
Daug metų užsiimi muzikos verslu. Niekada nenorėjai pats pradėti muzikuoti?
Jo, jo, kokią estradą dainuočiau (juokiasi). Aišku, būtų smagu, gal kada gyvenime… Na, mėgstu draugų susiėjimuose pagroti lūpine armonikėle, padainuoti, bet kol kas – tiek.
Esi gana neeilinė asmenybė, neturi kompleksų bendrauti tiek su žemiausio socialininio lygio žmonėmis, taip pat puikiai sukiesi elito, verslininkų vakarėliuose. Kaip tau tai pavyksta?
Na, net nežinau – visi žmonės. Neišskiriu. Jei norėsi bendrauti, viskas bus paprasta.
Kiek tave pažįstu, tavo galva visuomet pilna naujų, kartais net nerealiai skambančių idėjų. Kokiomis vizijomis gyveni dabar?
Tų idėjų yra, bet, kol jos dar neįgyvendintos, gal nelabai norisi apie tai kalbėti. Dabar vienas įdomesnių momentų yra to minėtojo Lietuvos-Afrikos projekto įgyvendinimas. Pasaulinio lygio muzikantas Baba Sissoko iš Malio įrašė kompaktinį diską su multiinstrumentalistu Sauliumi Petreikiu iš „Saulės brolių“ bei prisijungti panorusiais Lietuvos atlikėjais: atėjo Laurita iš „Žalvarinio“, Indrė iš „Atalijos“, Victoras Diavara. Norisi, kad apie tai sužinotų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Manau, panašaus projekto, kur susidurtų tokios skirtingos kultūros ir gyvai įrašinėtų, dar nebuvo. Tikiuosi, kad padarysime revoliuciją muzikos pasaulyje (šypsosi).
Atsižvelgdamas į dabartinę savo situaciją, savo veiklas, manai, kad buvo verta po dešimties metų, praleistų Amerikoje, visgi sugrįžti namo?
Žinoma, kad verta. Gera, kai kažką prasmingo, naujo darai savo šalyje, pasėji kažkokią sėklą, kuri tikėkimės, sėkmingai prigis ir toliau augs.
