Jai patinka tapyti, piešti, keverzoti, kurti koliažus, projektuoti, rašyti, paišinėti, konstruoti, išrasti, įsivaizduoti, taškyti ir eskizuoti, o ypač – iliustruoti knygas vaikams. Naujausios paveikslėlių knygos „Orionas ir Tamsa“ autorė ir iliustruotoja Emma Yarlett, gyvenanti Kornvalyje, Didžiojoje Britanijoje, atskleidžia, kaip ją žavi tamsa, kaip kuriami personažai ir siužetas ir kas apskritai įkvėpė kurti paveikslėlių knygas.
Papasakok apie naujausią savo knygą.
Tai knyga apie mažą berniuką Orioną, kuris bijo begalės dalykų, tačiau labiausiai pasaulyje jis bijo… Tamsos! Vieną vakarą jis smarkiai susierzina, jį ištinka pykčio protrūkis ir netikėtai atsiranda paslaptinga tamsi figūra ieškanti nuotykių.
Tavo pirmoji knyga „Tamplierius“ buvo apie mėnulį, pastaroji – apie tamsą. Ar naktis tave traukia, ar visgi jos bijai?
Be abejo, žaviuosi naktimi. Mano tėtis yra aistringas astronomas ir pamenu, kai buvau dar vaikas, jis per įvairius keistus ir nuostabius teleskopus man rodė nakties dangaus grožį, žvaigždes, mėnulį, planetas… Net keista pagalvojus, kaip pasąmoningai mane tai paveikė. Kaskart pažvelgusi į dangų nė nesudvejojusi atpažįstu visus žvaigždynus, kiek tik galiu pajėgti. Be abejo, visada pradedu nuo Oriono.
Aš niekada nebijojau tamsos, bijojau, kad gražūs daiktai gali imti gąsdinti, kai sutemsta. Kai buvau maža, viename kambaryje ant sofos sėdėjo du žmogaus dydžio meškinai (keista!). Dieną jie manęs negąsdino, tačiau kai naktį reikėdavo pro juos praeiti į vonią… būdavo siaubinga!
Kaip nusprendei, kaip turi atrodyti Tamsa? Nuo ko viskas prasidėjo?
Žinai ką? Tamsa, kaip ir pati istorija, staiga atsirado mano eskizų knygoje. Nė nenutuokiu, iš kur atsirado, tiesiog išdygo mano vaizduotėje ir išsiveržė pieštuku. Žinoma, reikėjo šį tą pataisyti, kad taptų tokiu personažu, koks yra šiandien, tačiau, iš tiesų, Tamsa nedaug tepasikeitė.
„Orionas ir Tamsa“ autorė ir iliustruotoja Emma Yarlett
Kas tave įkvepia kurti istorijas? Ar jos prasideda žodžiais, ar paveikslėliais?
Mėgstu skaityti didžiųjų rašytojų, pavyzdžiui, Roaldo Dahlio, C. S. Lewiso ar Julios Donaldson kūrinius, jie mane itin įkvepia. Tačiau tikrasis įkvėpimas istorijoms ateina tada, kai skiriu šiek tiek laiko pasėdėti, stebėti pasaulį ir pagalvoti. Man patinka kurti apie tai, ką visi vienaip ar kitaip esame patyrę (pavyzdžiui, tamsos ar mėnulio baimę) ir atrasti tai, kas šiuos dalykus sieja. Pavyzdžiui, jei bijai tamsos, kas nutiktų, jei ją sutiktum? Aptikusi man patinkančią idėją imu pinti istoriją aplink ją. Galvoju vaizdais, tad vos gimsta idėja istorijai, aš apie ją galvoju paveikslėliais ir apipinu ją mintimis. Kartais leidžiu idėjai bręsti mintyse keletą mėnesių, vieną dieną prisėdu ir iškart visa istorija užplūsta. Būtent taip nutiko su „Orionu ir Tamsa“.
Kas tave įkvėpė, kai mokeisi universitete?
Kai mokiausi universitete, mane įkvėpė tiek dėstytojai, tiek bendramoksliai. Mokiausi Falmuto universitete (Falmouth University), o ten besimokantieji yra išties nuostabūs. Atsimenu, apsidairiau studijoje ir pagalvojau, kad niekada netapsiu iliustruotoja, nes kitų darbai buvo daug geresni už manuosius. Jei nebūčiau turėjusi įkvėpimo ir kovingos dvasios, nemanau, kad kada nors būčiau atsidūrusi ten, kur esu dabar.
Kas paskatino pasirinkti paveikslėlių knygas tam, kad atskleistum savo talentą iliustruoti?
„Talentą iliustruoti“ – gerai skamba. Nuo pat tada, kai buvau mažas baikštus žmogutis, iki dabar, kai esu visiškai suaugusi, paveikslėlių knygos žavi mano širdį ir vaizduotę. Pamenu, kai man buvo ketveri, bandžiau įtikinti tėvus leisti nuspalvinti visą Beatrix Potter knygą; kai buvau šešerių – perpiešiau visas iliustracijas iš Tony Rosso „Kur mano puodukas?“. Pamenu pirmąją patirtį žvelgiant pro Quentino Blake’o „Klouną“. Pažvelgusi atgal suprantu, kad paveikslėlių knygos visada buvo aplink, taigi buvo pakankamai aišku, kad bandysiu atrasti kelią į jų pasaulį.
Jei galėtum pasikviesti tris rašytojus pietų, kas jie būtų?
Roaldas Dahlis – jis toks nuostabiai keistas ir kūrybiškas žmogus, o jo istorijos nepavaldžios laikui. Galiu įsivaizduoti, koks žavus pietų svečias jis būtų.C. S. Lewisas – esu absoliuti serijos „Narnijos kronikos“ gerbėja, būtų taip įdomu paklausinėti apie jo nuostabių minčių užkaborius ir, be abejo, apie knygas.
Suzanne Collins – dar viena serija knygų, kurias dievinu – „Bado žaidynės“… Jos vaizduotei suteikia tiek galios, o aš norėčiau daugiau sužinoti apie tai, kaip jai pavyko išleisti knygas, iš kur atsirado jos mintys ir kuo jos paremtos.
Jei galėtum turėti supergalią, kokią pasirinktum?
Skristi! Vaikystėje patirdavau nuostabių sapnų, kuriuose skraidydavau. Būtų nuostabu išties tai įgyvendinti!
Kokia tavo mėgstamiausia būtybė, egzistuojanti tik literatūroje?
Mėgstu graikų mitologiją ir arklius, tad Pegasas. Turėdama Pegasą, be abejo, galėčiau įgyvendinti svajonę skraidyti!
Interviu parengtas remiantis picture books blogger ir henryherz.com
