Pastarųjų metų mokslinėse diskusijose tyrėjai ėmė svarstyti intriguojantį klausimą: jeigu dinozaurai gyventų šiandien, ar žmonės galėtų valgyti jų mėsą ir koks būtų jos skonis.
Remdamiesi turimais duomenimis apie raumenų struktūrą, mitybą ir kūno sandarą, mokslininkai lygina dinozaurus su šiandien gyvenančiais gyvūnais. Taip siekiama suprasti, ar tam tikrų rūšių, pavyzdžiui, triceratopso ar tiranozauro, mėsa galėtų būti valgoma ir skani, ar, priešingai, – galbūt net toksiška.
„Dinozaurai, be abejo, buvo valgomi – bent jau kitų dinozaurų“, – sako Edinburgo universiteto paleontologas Styvas Brusatas.
Keletas žinomiausių rūšių, tarp jų tiranozauras ir velociraptorius, buvo plėšrūnai, mintantys kitais dinozaurais. Tai rodo, kad bent dalis dinozaurų rūšių buvo visiškai tinkamos maistui.
Brusatas priduria, kad žmonės, kaip ir kiti plėšrūnai, paprastai teikia pirmenybę žolėdžių gyvūnų mėsai. „Veikiausiai skaniausia būtų žolėdžių dinozaurų mėsa“, – aiškina jis. Jis pabrėžia ir šiuolaikinę analogiją: dažniausiai valgoma žolėdžių – karvių, avių, elnių – mėsa, o plėšrūnų mėsa paprastai vengiama dėl jos kietumo ir aštresnio skonio.
Esminį vaidmenį mėsos skonyje atlieka raumenų sudėtis. Žolėdžių dinozaurų, tokių kaip triceratopsas ar stegozauras, raumenų ir riebalų pasiskirstymas galėjo būti panašus į šiuolaikinių naminių gyvulių. Tai reikštų tekstūrą ir skonį, artimą jautienai ar elnienai. Tuo tarpu aukščiausios grandies plėšrūnų, pavyzdžiui, tiranozauro, mėsa dėl didelio mioglobino kiekio tankiuose raumenyse greičiausiai būtų buvusi tamsesnė ir liesesnė – panaši į krokodilo ar kai kurių laukinių žvėrių mėsą.
Toksiškumas ir paruošimo sudėtingumas
Tačiau tai, kad mėsa valgoma, dar nereiškia, jog ji saugi. Brusatas ir kiti tyrėjai primena pavyzdį iš šiandieninės gamtos – pitohujų, Naujojoje Gvinėjoje gyvenančių paukščių, kurių mėsa yra nuodinga. Stiprus neurotoksinas į jų organizmą patenka su maistu – vabzdžiais, kuriuose gausu nuodingų medžiagų.
Panašus mechanizmas galėjo veikti ir kai kuriuos dinozaurus. Jeigu tam tikros rūšys būtų mitybai rinkusios nuodingus augalus ar chemiškai apsaugotus vabzdžius, jų audiniuose taip pat galėjo kauptis pavojingos medžiagos, keliančios rimtą riziką sveikatai. Toksiškos medžiagos ne visada suskyla naudojant įprastus maisto ruošimo būdus.
Be to, dideli mėsėdžiai dinozaurai buvo itin raumeningi, su gausiu jungiamuoju audiniu, todėl jų mėsa veikiausiai būtų buvusi labai kieta. Dėl menko riebalų kiekio ir stambios skaidulos įprasti terminio apdorojimo būdai būtų buvę neefektyvūs – mėsą suminkštinti būtų labai sunku.
Tad net ir hipotetinėje situacijoje, jei dinozaurų mėsa būtų prieinama, jos saugus ir skanus paruošimas keltų daug iššūkių.
Nors tema itin įdomi, šiuo metu nėra technologijų, kurios leistų paimti mėginį ar atkurti tikrą dinozauro mėsą. Iškastiniai radiniai neišsaugo pilnų DNR sekų, o gyvybingų ląstelių išgavimas esamais metodais laikomas neįmanomu.
Vis dėlto mokslininkams pavyko nustatyti kai kuriuos kitus intriguojančius dinozaurų biologijos aspektus. Pavyzdžiui, nustatyta, kad dinozaurų kiaušiniai buvo spalvoti – rasta net 150 milijonų metų senumo pavyzdžių, liudijančių įvairias jų lukšto spalvas.
