1975 metais šimtai gyvačių Kinijos mieste Haičene netikėtai pabudo iš žiemos miego gerokai anksčiau nei įprastai. Netrukus po to ten įvyko stiprus žemės drebėjimas.
Panašiai 2014 metais JAV auksasparnių paukščių rūšies atstovai, esantys už šimtų kilometrų nuo būsimos stichijos epicentro, pakeitė savo migracijos maršrutus prieš tornadą. Tokie stebėjimai papildo ir senas istorijas apie gyvūnus, tarsi „bėgančius“ nuo artėjančių stichinių nelaimių.
Nors šios istorijos skamba įspūdingai, šiuolaikinis mokslas kol kas neturi pakankamai įrodymų, kad gyvūnai gali patikimai prognozuoti gamtos katastrofas. Tyrimus apsunkina kelios pagrindinės problemos. Pirma, trūksta ilgalaikių duomenų apie įprastą gyvūnų elgesį, todėl sunku tiksliai nustatyti, kas iš tiesų yra „anomalia“ prieš nelaimę.
Antra, stebėjimai dažnai surenkami retrospektyviai, jau po įvykio. Trečia, žmogaus suvokimo iškraipymai (vadinamasis „confirmation bias“) skatina matyti dėsningumus ten, kur jų gali ir nebūti.
2018 metais Vokietijos Helmholco geofizikos centro paskelbtas tyrimas parodė, kad keistas gyvūnų elgesys prieš žemės drebėjimus dažnai sutampa su nedideliais pirminiais smūgiais, o ne su pagrindiniu, stipriausiu drebėjimu. Tai leidžia manyti, kad gyvūnai greičiausiai reaguoja į jau vykstančius pokyčius aplinkoje, o ne „nuspėja“ būsimą katastrofą.
Gyvūnų jautrumas – dar ne „pranašystė“
Mokslininkai sutaria, kad daugelis rūšių yra gerokai jautresnės aplinkos pokyčiams nei žmonės. Kai kurie gyvūnai jaučia ultragarsą, magnetinio lauko svyravimus ar menkiausius oro slėgio pokyčius, kurie gali lydėti tam tikras stichines nelaimes. Vis dėlto šios savybės kol kas nesudaro aiškaus, praktiškai pritaikomo pagrindo patikimai prognozuoti gamtos katastrofas.
Šiuo metu tyrimai šioje srityje tęsiami. ICARUS projektas (Tarptautinis gyvūnų elgsenos tyrimo bendradarbiavimas, naudojant kosmines technologijas) aprūpina gyvūnus siųstuvais ir renka duomenis apie jų judėjimą bei galimas reakcijas į gamtos reiškinius. Tokia ilgalaikė duomenų bazė gali padėti geriau suprasti, ar egzistuoja pasikartojantys dėsningumai, kurie ateityje galėtų tapti ankstyvojo perspėjimo sistemų dalimi.
