Mokslininkų atrastas senovinis urvas aukštikalnėse netikėtai atskleidė, ką žmonės veikė prieš 7 tūkst. metų

Ispanijos Pirėnuose, Núria slėnyje, archeologai ištyrė itin sunkiai pasiekiamą Cova 338 urvą, esantį 2 235 metrų aukštyje. Ilgą laiką manyta, kad tokiose aukštikalnėse neolito ir bronzos amžiaus žmonės tik trumpam užsukdavo pakeliui, tačiau nauji duomenys šią prielaidą verčia peržiūrėti.

Kasinėjimai, vykdyti 2021–2023 metais, atskleidė storus kultūrinius sluoksnius, rodančius pasikartojančius ir ilgalaikius apsistojimus nuo maždaug 5 000 metų prieš mūsų erą iki pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigos. Tai reiškia, kad į tą pačią vietą kartos sugrįždavo daugiau nei 5 000 metų, nepaisydamos atšiaurių kalnų sąlygų.

Židiniai ir žali mineralai

Urvėje aptikta dešimtys židinių ir šimtai žalsvų uolienų fragmentų, kuriuos tyrėjai sieja su malachitu – variu turtingu mineralu. Dalis gabalėlių buvo apdegę ir suskeldėję, o tai leidžia įtarti, kad akmuo buvo tikslingai kaitinamas ir apdorojamas vietoje.

Toks vaizdas atitinka ankstyvosios metalurgijos logiką: kaitinimas gali palengvinti mineralų trupinimą, o vėliau išgauta žaliava galėjo būti gabenama į žemesnes stovyklas ar dirbtuves. Mokslininkai šį radinių kompleksą įvardija kaip vieną ankstyviausių įrodymų, kad Vakarų Europos aukštikalnėse buvo kryptingai eksploatuojami vario ištekliai.

Ne tik darbas, bet ir kasdienybė

Be su mineralais siejamų radinių, rasta ir įprasto gyvenimo pėdsakų: gyvūnų kaulų, keramikos šukių, akmeninių įrankių, maisto ruošimo liekanų. Daiktų išsidėstymas leidžia manyti, kad urvo erdvė buvo naudojama sistemiškai, atskiriant zonas skirtingoms veikloms.

Tai rodo, kad Cova 338 greičiausiai buvo ne atsitiktinė užuovėja, o sezoninė, planuotai naudojama vieta, kurioje derintos kelios funkcijos. Tokie atradimai papildo platesnį Europos priešistorės vaizdą, kuriame vis dažniau kalbama apie kalnų regionus kaip aktyviai išnaudojamas erdves, o ne tik apie migracijos koridorius.

Mįslingi žmogaus palaikai

Tyrėjai taip pat aptiko žmogaus palaikų fragmentų, tikėtinai priklausiusių maždaug 11 metų vaikui: pieninį dantį ir piršto kaulo dalį. Kol kas neaišku, ar tai buvo laidojimas urve, ar palaikai į šią vietą pateko kitomis aplinkybėmis.

Vis dėlto neatmetama, kad gilesniuose sluoksniuose gali būti ir daugiau palaidojimų. Jei tai pasitvirtintų, Cova 338 reikšmė išsiplėstų: šalia ūkinės veiklos urvas galėjo turėti ir ritualinę, bendruomeninę funkciją.

„Radinių visuma leidžia manyti, kad žmonės į urvą grįždavo nuosekliai ir veiklą organizuodavo kryptingai, o ugnis buvo ne vien šilumos šaltinis“, – teigiama tyrėjų aprašyme.