Žiemą vairuotojai vis dažniau pastebi įsižiebiančią padangų slėgio įspėjamąją lemputę, nors iš pirmo žvilgsnio padangos atrodo visiškai tvarkingos. Slėgis krinta, TPMS sistemą tenka nuolat „nuraminti“, o padangas – reguliariai pripūsti.
Dažniausiai problema slypi ne paslėptame pažeidime ar sugedusiame daviklyje, o natūraliuose fizikos dėsniuose ir nedidelėse, bet svarbiose padangų bei ratlankių sistemos silpnybėse. Žemiau – aiškus paaiškinimas, kas iš tikrųjų vyksta ir ko labiausiai verta saugotis.
Fizika paprasta: krentant temperatūrai, mažėja ir dujų slėgis. Aplinkos temperatūrai sumažėjus 10 °C, padangų slėgis vidutiniškai sumažėja apie 0,1 baro.
Jei slėgį matavote esant 20 °C, tai esant 0 °C jis bus maždaug 0,2 baro mažesnis. Esant –10 °C skirtumas sieks apie 0,3 baro, o esant –20 °C – net apie 0,4 baro. Būtent todėl TPMS sistema dažniausiai pradeda perspėti atšalus: pakanka pirmojo rimtesnio šalčio, kad slėgis nukristų žemiau nustatytos ribos.
Dideli ir dažni temperatūros svyravimai žiemą situaciją dar labiau paaštrina. Kai per kelias dienas temperatūra pašoka aukštyn arba nukrenta keliolika laipsnių, padangų slėgis kaskart kinta, o TPMS sistema į tai jautriai reaguoja.
Padangos praranda orą – kalta ne tik temperatūra
Svarbu prisiminti, kad guma nėra visiškai sandari medžiaga. Oras nuolat, nors ir labai lėtai, skverbiasi pro vidinį padangos sluoksnį. Tai vyksta nepriklausomai nuo padangos markės, amžiaus ar būklės. Net visiškai naujos, nepažeistos padangos laikui bėgant natūraliai praranda dalį slėgio, todėl jį būtina periodiškai tikrinti.
Gamintojų numatytas natūralus oro praradimo tempas paprastai toks nedidelis, kad kasdienėje eksploatacijoje jis beveik nejuntamas – užtenka kas kelias savaites pasitikrinti slėgį ir, jei reikia, šiek tiek pripūsti. Problemos prasideda tuomet, kai slėgis ilgai nekontroliuojamas arba prie natūralaus praradimo prisideda kiti veiksniai, ypač žema temperatūra ar mechaniniai pažeidimai.
Viena dažniausių papildomo slėgio kritimo priežasčių – pažeistas ar susidėvėjęs ventilis. Laikui bėgant jo detalės dėvisi, atsiranda mikroįtrūkimų, veikia korozija, kaupiasi nešvarumai ir nuosėdos. Net paprastas apsauginio dangtelio (kepurėlės) nebuvimas turi reikšmės: į vidų patekęs purvas gali pabloginti ventilio sandarumą.
Kita problema gali slypėti ratlankyje. Jei ratlankis koroduoja ar turi smulkių pažeidimų, nukenčia padangos ir ratlankio sandarumas. Tokiu atveju oras išeina ne per protektorių, o per padangos kraštą, kuris remiasi į ratlankio briauną. Tokius nesandarumus nustatyti sudėtingiau, nes išorinių pažeidimo požymių dažnai visai nesimato.
Kaip rasti padangos nesandarumą?
Patikimiausias būdas – klasikinis vandens ir muilo metodas. Pirmiausia padangą reikia pripūsti iki gamintojo rekomenduojamo slėgio. Tuomet visą jos paviršių – protektorių, šonus, ventilio sritį ir padangos kraštą ties ratlankiu – apipurkškite vandens ir indų ploviklio tirpalu.
Toje vietoje, kur yra nesandarumas, pradės formuotis oro burbuliukai. Svarbu bandymą atlikti esant normaliam slėgiui, nes kai kurie lėti pratekėjimai išryškėja tik tuomet, kai padanga pripūsta iki nominalios vertės.
Kodėl per mažas padangų slėgis yra pavojingas?
Per mažas slėgis tiesiogiai kenkia ir saugumui, ir piniginei. Pirmiausia pailgėja stabdymo kelias, pablogėja automobilio valdymas. Automobilis gali „traukti“ į šoną važiuojant tiesiai, o posūkiuose elgtis neprognozuojamai.
Be to, nepakankamai pripūstos padangos dėvisi netolygiai: greičiau dyla protektoriaus kraštai, didėja rizika pažeisti šoną, ypač atsitrenkus į duobę ar bortelį. Taip pat padidėja riedėjimo pasipriešinimas, o tai reiškia didesnes degalų sąnaudas.
Dar prieš prasidedant šalčiams verta profilaktiškai padidinti padangų slėgį maždaug 0,2 baro virš gamintojo nurodytos vertės, kad atšalus jis nenukristų per žemai. Kai temperatūra vėl pakyla, būtina grįžti prie standartinių rekomenduojamų parametrų – per didelis slėgis taip pat nėra naudingas nei komfortui, nei sukibimui.
