Kol bankai ir fondai pelnosi, taupytojai praranda: kas vyksta su mūsų pinigais?

Pasaulyje dar niekada nebuvo tiek daug pinigų, o skolintis dar niekada nebuvo taip pigu. Tačiau ši pigaus pinigo era vis akivaizdžiau griauna senąją logiką, kai atsidaryti taupomąją sąskaitą atrodė saugiausias ir racionaliausias sprendimas.

Europos Centrinis Bankas ir kitos centrinės institucijos jau daugiau kaip dešimtmetį palaiko itin žemas bazines palūkanas ir per obligacijų pirkimo programas į rinkas suleido trilijonus eurų.

Oficialus tikslas – išvengti defliacijos ir finansų sistemos griūties po 2008 metų krizės, tačiau šalutiniai efektai vis dažniau vadinami pavojingu eksperimentu.

Taupytojai pralaimi, skolininkai laimi

Paprastam indėlininkui ši politika reiškia, kad už santaupas gaunama beveik nulinė grąža, kuri dažnai net nepadengia infliacijos. Vokietijos regioniniuose bankuose indėlių palūkanos siekia vos šimtąją procento dalį – faktiškai pinigai kasmet praranda dalį perkamosios galios.

Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad tokia aplinka skatina žmones rizikuoti ir verčia net konservatyvius taupytojus ieškoti akcijų, nekilnojamojo turto ar obligacijų fondų. Kitaip tariant, jie yra stumiami į tą patį spekuliacinį žaidimą, kuriame profesionalūs investuotojai turi milžinišką pranašumą.

Turto burbulai ir milžiniški sandoriai

Labiausiai iš pigaus kredito laimi dideli žaidėjai. Investiciniai fondai ir korporacijos gali skolintis milžiniškas sumas beveik už dyką ir už tuos pinigus supirkinėti įmones, akcijas ar nekilnojamąjį turtą visame pasaulyje.

Pastarąjį dešimtmetį ryškiai išaugo didžiulių susijungimų ir įsigijimų vertės. Chemijos, gėrimų ar technologijų milžinai už konkurentus moka dešimtis milijardų eurų, nes paskolos jiems praktiškai nieko nekainuoja. Tokios sumos būtų sunkiai įsivaizduojamos griežčiau reguliuojamoje ir brangesnio kredito aplinkoje.

Tuo pat metu didžiuosiuose miestuose – nuo Londono iki Miuncheno – būsto kainos šoka į neregėtas aukštumas. Brangiausi objektai tampa ne gyvenamąja erdve, o finansiniu aktyvu, dažnai netgi stovinčiu tuščiu, kai tikrieji savininkai – anoniminės ofšorinės bendrovės.

Skolų spiralė ir sistemos pažeidžiamumas

Ekspertai perspėja, kad pasaulio ekonomika vis labiau primena sniego gniūžtės principu veikiantį skolų tinklą. Valstybės, bankai, įmonės ir namų ūkiai nuolat perfinansuoja senas skolas naujomis, naudodamiesi žemomis palūkanomis ir lūkestčiu, kad pigus pinigas tęsis be galo.

Derivatyvų – išvestinių finansinių priemonių – rinka pasauliniu mastu jau gerokai viršija realios ekonomikos dydį. Tai reiškia, kad milžiniška dalis finansinės veiklos yra atsieta nuo prekių, paslaugų ar darbo kūrimo.

Galimi sprendimai ir alternatyvos

Vis garsiau kalbama apie būtinybę iš esmės peržiūrėti pinigų kūrimo ir finansų reguliavimo taisykles. Siūloma didinti bankų nuosavo kapitalo reikalavimus, įvesti globalų finansinių sandorių mokestį ir labiau riboti spekuliacinius sandorius.

Šveicarijoje diskutuota dėl modelio, pagal kurį teisę kurti naujus pinigus turėtų tik nacionalinis bankas, o komerciniai bankai galėtų skolinti tik realiai turimas lėšas. Tokios idėjos kol kas sulaukia daug pasipriešinimo, tačiau atspindi augantį visuomenės nepasitenkinimą sistema, kuri, kritikai teigia, vis labiau dirba turtingiausiojo sluoksnio naudai.

Kol kas pigaus pinigo eksperimentas tęsiasi. Klausimas tik, kas sumokės sąskaitą, kai šis eksperimentas baigsis – ir ar įmanoma sukurti finansų tvarką, kuri tarnautų ne tik rinkų pelnui, bet ir plačiajai visuomenei.