Vokietijoje archeologai aptiko keturių iki šiol nežinomų Romos imperijos žygių stovyklų pėdsakų. Šie radiniai ne tik patikslina romėnų karo žygių maršrutus III amžiuje po Kristaus, bet ir parodo, kaip savanorių indėlis bei modernios nuotolinio tyrimo technologijos padeda atkurti seniai užmirštus istorijos epizodus.
III amžiuje po Kristaus Roma rengė karines kampanijas palei Elbės upę, siekdama plėsti įtaką ir stiprinti šiaurines imperijos ribas. Istoriniai šaltiniai ir ankstesni archeologiniai duomenys liudija apie ne vieną romėnų žygių bangą, kurioms vadovavo tokie karvedžiai ir imperatoriai kaip Drusas, Ahenobarbas, Tiberijus, o vėliau – Karakala ir Maksiminas Trakas. Tuo pat metu germanų gentys atkakliai priešinosi, todėl Romos politika apėmė tiek baudžiamuosius žygius, tiek bandymus sudaryti sutartis bei perkelti dalį genčių į Romos kontroliuojamas teritorijas.
Standartizuotos žygio stovyklos
Archeologams pavyko identifikuoti keturias romėnų stovyklas, įrengtas šių žygių metu. Romėnų žygio (maršavimo) stovyklos išsiskyrė labai standartizuotu planu, todėl jų pėdsakus buvo lengviau atpažinti aerofotografijose ir palydoviniuose vaizduose Saksonijos-Anhalto žemėje.
Tokios stovyklos paprastai būdavo stačiakampės, su užapvalintais kampais. Į jas vesdavo kelios vartų angos, susietos su pagrindinėmis stovyklą kertančiomis gatvėmis. Centre dažniausiai stovėdavo vadavietės pastatas. Itin būdingas elementas – titulum, t. y. prieš vartus iškastas griovys su supiltu pylimu, skirtas papildomai gynybai.
Atradimai iš oro ir žemės
Pirmąją stovyklą netoli Akeno 2020 metais, remdamasis palydoviniu vaizdu, identifikavo savanoris Michaelis Barkowskis. Vėlesni aerofotografiniai tyrimai patvirtino stovyklos kampų formą ir būdingą titulum elementą.
2023 metais nustatyta stovykla Trabice, o 2024-aisiais aptiktos dar dvi – Aken 2 ir stovyklos pėdsakai Deersheimo apylinkėse.
2024–2025 metais atlikti lauko tyrimai – geofiziniai matavimai ir kasinėjimai – atskleidė V formos griovius, laikomus tipišku romėnų žygio stovyklų bruožu. Griovių plotis siekė 1,5–1,8 metro, o gylis – daugiau nei metrą.
Tarp radinių aptikta daugiau kaip 1,5 tūkstančio metalinių objektų: legionierių sandalų vinių, segių (fibulų) fragmentų, naudotų drabužiams susegti, taip pat monetų.
Datavimas ir istorinė reikšmė
Rastos monetos priskiriamos Antonino Pijaus (138–161 m.), Marko Aurelijaus (161–180 m.) ir Karakalos (211–217 m.) valdymo laikotarpiams. Denaras, aptiktas Trabice ir siejamas su Karakala, leidžia manyti, kad ši stovykla greičiausiai susijusi su jo kampanija 213 metais po Kristaus. Aken 2 ir Trabico stovyklos yra beveik vienodų matmenų, todėl tikėtina, jog jos įrengtos panašiu metu.
Iki šiol trūko archeologinių įrodymų, patvirtinančių romėnų kariuomenės buvimą Saksonijos-Anhalto teritorijoje, nutolusioje iki pat Elbės. Nauji radiniai suteikia galimybę geriau suprasti Karakalos žygius ir Romos legionų strategiją šiaurės rytų Germanijoje.
Archeologų teigimu, pirmųjų tokio tipo žygio stovyklų atradimas šiame regione yra savanorių darbo ir modernių nuotolinio tyrimo technologijų sinergijos rezultatas. Vietovės buvo tiriamos pasitelkiant palydovinius vaizdus, aerofotografiją ir detalius geofizinius matavimus. Šie tyrimai gali iš esmės pakoreguoti iki šiol vyravusį Romos kampanijų Germanijoje vaizdą ir suteikti naujų žinių apie imperijos kariuomenės veiklą toli už Limeso – oficialios sienos – ribų.
