Sultingi, baltymų gausūs ir lengvai auginami net vazone valgomieji lęšiai yra puikus pasirinkimas tiems, kurie nori išbandyti ne tik įprastus prieskoninius augalus ant palangės ar balkone. Tinkamai pasėti ir prižiūrimi, jie ne tik papuošia erdvę švelniais žiedais, bet ir subrandina vertingą, maistingą derlių.
Valgomieji lęšiai (Lens culinaris Medik.) – vienmetis žolinis ankštinis augalas. Jis užauga apie 50–70 cm aukščio, turi ploną, šiek tiek plaukuotą ir gausiai šakotą stiebą. Vasarą ant ilgų žiedkočių pražysta smulkūs melsvi, violetiniai arba balti žiedai. Jiems nužydėjus, susiformuoja trumpos ankštys su suplokštėjusiomis sėklomis. Sėklos maistui tinka tik termiškai apdorotos.
Valgomuosius lęšius sėkmingai galima auginti vazonuose ar kituose induose, tačiau svarbu tinkamai pasiruošti. Augalas mėgsta pralaidų, vidutiniškai derlingą substratą ir pakankamai didelį indą – geriausia rinktis apie 30 cm skersmens vazoną. Sėklos anksti pavasarį sėjamos tiesiai į žemę maždaug 1 cm gyliu, paliekant 4–6 cm tarpus. Į vieną vazoną paprastai pakanka pasėti 2–3 sėklas. Prieš sėją naudinga sėklas kelioms valandoms pamirkyti vandenyje – taip jos greičiau ir tolygiau sudygsta.
Vazoną reikėtų laikyti gerai saulės apšviestoje vietoje. Lęšiai yra ilgos dienos augalas, o daigai dygimo metu gana gerai pakelia lengvas pavasarines šalnas. Dažniausiai sėklos sudygsta per 6–12 dienų. Jei substratas pakankamai derlingas, papildomas tręšimas paprastai nebūtinas. Svarbiausia priežiūros dalis – reguliarus laistymas: visą vegetacijos laikotarpį žemė vazone turėtų būti nuolat lengvai drėgna, nes tokiomis sąlygomis augalas dera gausiausiai.
Augalui augant, stiebus verta paremti nedidele grotele arba keliais kuoliukais. Ankštys derliui tinkamos tada, kai pradeda džiūti ir keisti spalvą. Tuomet laistymą pravartu sumažinti, kad džiūvimas paspartėtų. Kai ankštys tampa trapios ir paruduoja, jas galima nuskinti, o sėklas išlukštenti rankomis. Lęšius geriausia laikyti sausoje ir vėsioje vietoje.
Kokios yra valgomųjų lęšių savybės?
Valgomieji lęšiai – puikus augalinių baltymų šaltinis: maždaug 100 g virtų lęšių yra apie 9 g baltymų. Be to, juose gausu maistinių skaidulų, ypač netirpių, kurios gerina virškinimą, padeda išvengti vidurių užkietėjimo ir prisideda prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje. Lęšiai nėra labai kaloringi, tačiau turi daug sudėtinių angliavandenių. Taip pat jie gausūs kalio, magnio, geležies, folio rūgšties ir B grupės vitaminų. Dėl tokios sudėties lęšiai gali prisidėti prie mažakraujystės prevencijos ir padėti palaikyti normalią medžiagų apykaitą.
Skaidulų ir kalio derinys prisideda prie to, kad lęšiai palankiai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą: gali padėti mažinti „blogojo“ cholesterolio kiekį ir kraujospūdį. Be to, jie maitina žarnyno mikrobiotą, ilgiau suteikia sotumo jausmą ir gerina žarnyno peristaltiką. Reguliariai vartojami lęšiai padeda palaikyti gerą raumenų būklę ir prisideda prie imuninės sistemos funkcijos.
Ar galima lęšius auginti sode?
Lęšius puikiai galima auginti ir sode – jie gerai prisitaiko prie Lietuvos klimato. Į atvirą gruntą sėklos dažniausiai sėjamos balandžio pradžioje, kai dirva sušyla iki maždaug 4–5 °C. Sėjama 3–5 cm gyliu eilėmis, tarp eilių paliekant 20–30 cm. Augalas gana atsparus nedidelėms šalnoms ir gali pakelti iki maždaug –5 °C, todėl vėsesnis pavasaris jam paprastai nepavojingas. Vis dėlto lęšiams būtina pilna saulė ir lengva, pralaidi, neutralios reakcijos dirva (pH 6,0–7,5).
Kaip ankštinis augalas, lęšis azotinių trąšų paprastai nereikalauja, nes simbiozėje su gumbelinėmis bakterijomis geba surišti azotą iš oro. Tačiau prieš sėją naudinga dirvą papildyti fosforu ir kaliu. Lęšius geriausia sėti laikantis sėjomainos – tinkamas metas yra, pavyzdžiui, trečiaisiais metais po mėšlo įterpimo. Pradžioje ypač svarbu reguliariai ravėti piktžoles, kol augalai sustiprėja. Vėliau lęšiai tampa atsparesni ir trumpalaikiam dirvos perdžiūvimui.
