Galvos skausmas, nemiga, skrandžio problemos, nuolatinė įtampa – tai simptomai, kuriuos daugelis mėgina malšinti vaistais ar maisto papildais. Vis dėlto kartais tikroji jų priežastis slypi ne kūne, o emocinėje būsenoje. Kaip atpažinti, kad negalavimus sukelia nerimas, ir kada savipagalbos priemonių jau nebeužtenka?
Psichologas Mykolas Kriščiūnas aiškina, kad nerimas yra natūrali emocinė būsena, dažniausiai pasireiškianti įtampa, susirūpinimu arba laukimo jausmu dėl to, kas gali nutikti ateityje.
„Svarbu suprasti, kad nerimas nėra tas pats, kas baimė. Baimė paprastai turi konkretų objektą – pavyzdžiui, realų pavojų šią akimirką. O nerimas dažniausiai kyla iš vidinės nuojautos, kad kažkas gali nutikti ateityje, ir kartais net neturi aiškios priežasties“, – sako psichologas.
Pasak jo, pats nerimas nėra nei geras, nei blogas – viskas priklauso nuo to, kaip žmogus su juo tvarkosi. „Nerimas gali paskatinti susikaupti ar atsakingiau ruoštis iššūkiams. Tačiau kai jis tampa nuolatiniu, ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, miegui, darbui ar santykiams – tai aiškus ženklas, kad reikėtų ieškoti pagalbos“, – pabrėžia M. Kriščiūnas.
Psichologas atkreipia dėmesį, kad nerimas pasireiškia ne vien mintyse, bet ir kūne: gali padažnėti pulsas, kvėpavimas tapti paviršutiniškas, atsirasti nemiga, virškinimo sutrikimų, taip pat ilgalaikių negalavimų, kurių nepaaiškina medicininiai tyrimai. Nerimą išduoda ir nuolat įkyrios mintys („o kas, jeigu…“), elgesio pokyčiai, įvairių situacijų vengimas, atsitraukimas nuo žmonių.
„Pagalbos ieškoti niekada nėra per anksti. Net jei nerimas dar neperaugo į krizę, verta jį geriau suprasti ir anksčiau išmokti su juo gyventi“, – akcentuoja M. Kriščiūnas.
Kaip atpažinti ir suvaldyti nerimą?
M. Kriščiūnas teigia, kad vienas pirmųjų žingsnių, padedančių suvaldyti nerimą, yra sugrįžimas į kūną. „Kai kyla nerimas, pabandykite dėmesį nukreipti nuo minčių į kūno pojūčius: suskaičiuokite įkvėpimus ir iškvėpimus, palieskite įvairius paviršius, įžeminkite save pasitelkdami visus penkis pojūčius. Tai gali padėti nuraminti centrinę nervų sistemą“, – sako jis.
Kita svarbi kryptis – informacinės aplinkos peržiūra. „Daugelis net nepastebi, kiek nerimo sukelia nuolatinis naujienų srautas ar socialiniai tinklai. Rekomenduočiau sąmoningai riboti laiką prie ekranų, ypač vakare prieš miegą“, – pataria psichologas.
Ilgalaikė nerimo valdymo strategija – gyvenimo būdo korekcijos. Pasak M. Kriščiūno, svarbu į rutiną įtraukti ne tik fizinį aktyvumą ir pakankamą miegą, bet ir veiklas, kurios padeda jaustis saugiai bei ramiai: bendravimą su artimaisiais, laiką gamtoje, kūrybinę veiklą. Net paprastas pasivaikščiojimas be telefono gali turėti terapinį poveikį.
„Užuot kovoję su nerimu, pabandykite jo paklausti: ‘Nuo ko tu mane bandai apsaugoti?’ Dažnai tai atveria kelią gilesniam savęs pažinimui. Kai kyla nerimas, įvardykite jį – pavyzdžiui, ‘dabar jaučiu nerimą dėl būsimo darbo pokalbio’. Vien tai, kad pripažįstame jausmą, gali sumažinti jo intensyvumą“, – teigia psichologas.
Fiziniai signalai – emocinės priežastys
Stresas – viena dažniausių šiuolaikinių negalavimų priežasčių, tačiau jo pasekmės neretai pasireiškia būtent per kūną. Vaistininkė Laura Vanagaitė pastebi, kad vis daugiau žmonių į vaistinę užsuka dėl fizinių simptomų – galvos skausmų, virškinimo sutrikimų, nemigos – iš pradžių jų net nesiedami su emocine būsena.
„Žmonės dažnai pasakoja, kad vartojo vaistus rūgštingumui mažinti ar nuo galvos skausmo, bet jie nepadeda. Kai kurie pastebi, jog nutraukus vaistų vartojimą savijauta dar labiau pablogėja, nors tyrimai nerodo jokių rimtų fizinių ligų. Tuomet būtina atkreipti dėmesį, ar šie simptomai negali būti ilgalaikio streso ar nerimo išraiška“, – sako vaistininkė.
Anot jos, dažniausi fiziniai streso požymiai – raumenų įtampa, prakaitavimas, drebulys, burnos džiūvimas, odos problemos (egzema, dermatitas, psoriazė), plaukų slinkimas, taip pat padidėjęs kraujospūdis ar padažnėjęs širdies plakimas. Tokiais atvejais svarbu ieškoti ne tik greito sprendimo, bet ir suprasti gilesnes negalavimų priežastis.
Tendencijos rodo, kad vis daugiau žmonių linkę rinktis natūralesnius būdus – maisto papildus, žolelių arbatas ar eterinius aliejus.
„Daugelis ieško holistinio požiūrio: ne tik greitai numalšinti simptomus, bet ir stiprinti atsparumą. Tie, kurie renkasi papildus, dažnai juos vartoja kursais, derina skirtingus preparatus pagal individualius poreikius“, – pastebi vaistininkė.
Natūralios priemonės nerimui ir įtampai mažinti
Tarp dažniausiai pasirenkamų natūralių preparatų – adaptogenai, tokie kaip ašvaganda ar rausvoji rodiolė. Jie gali padėti reguliuoti kortizolio (pagrindinio streso hormono) kiekį ir stiprinti psichologinį atsparumą. Magnis, ypač vartojamas kartu su vitaminu B6, neretai padeda mažinti įtampą ir gerinti nervų sistemos veiklą. Omega-3 riebalų rūgštys svarbios nuotaikos stabilumui ir pažinimo funkcijoms.
Pasak L. Vanagaitės, iš augalinių priemonių dažniausiai pasirenkami valerijonas, melisa, ramunėlės, levandos ir sukatžolė. Šie augalai švelniai ramina, gali gerinti miego kokybę, mažinti įtampą ir fizinius streso padarinius. Vis dėlto ji įspėja, kad net ir natūralios medžiagos gali sąveikauti su vartojamais vaistais arba būti netinkamos esant tam tikriems sveikatos sutrikimams.
„Ypač svarbu pasitarti su gydytoju ar vaistininku, jei turite kepenų ar skydliaukės ligų, laukiatės ar žindote. Kai kurios medžiagos, pavyzdžiui, jonažolė ar ašvaganda, gali keisti tam tikrų vaistų poveikį, todėl situaciją būtina įvertinti individualiai“, – pabrėžia vaistininkė.
Ji taip pat primena, kad net ir pasirinkus maisto papildus ar žolelių arbatas svarbu nepamiršti pagrindų. Visų pirma rekomenduojama gerinti mitybą: praturtinti racioną skaidulomis, fermentuotais produktais, gerti daugiau vandens. Tai padeda sudaryti organizmui palankias sąlygas atsistatyti, o kitos priemonės tampa veiksmingesnės.
„Žmonės vis dažniau kalba apie ilgalaikį stresą, nemigą, nuovargį. Ne kartą yra tekę pasiūlyti pagalvoti, ar šie simptomai iš tiesų kyla, pavyzdžiui, dėl skrandžio veiklos sutrikimų, o gal vis dėlto reikėtų ieškoti būdų, kaip suvaldyti stresą ir nerimą“, – apibendrina L. Vanagaitė.
