Dideli cukraus kiekio kraujyje šuoliai po valgio gali būti vienas iš veiksnių, didinančių Alzheimerio ligos riziką, rodo naujas tyrimas. Jis suteikia daugiau įžvalgų apie galimą ryšį tarp diabeto, atsparumo insulinui ir demencijos.
Ankstesni darbai jau buvo parodę, kad tam tikrais atvejais diabetas ir demencija gali būti susiję. Vis dėlto iki šiol nėra galutinai aišku, ar viena būklė tiesiogiai sukelia kitą ir kokie biologiniai mechanizmai tai lemia – šiuos klausimus mokslininkai tebėra aktyviai tiriantys.
Šiame tyrime Jungtinės Karalystės mokslininkai išanalizavo didelį genetinių duomenų rinkinį, apimantį 357 883 asmenis. Nustatyta, kad žmonės, kurių gliukozės (cukraus) kiekis kraujyje praėjus dviem valandoms po valgio būna santykinai didesnis, Alzheimerio liga suserga net 69 procentais dažniau.
Epidemiologas Andrew Masonas iš Liverpulio universiteto teigia, kad šis atradimas gali padėti formuoti ateities prevencijos strategijas. Jo teigimu, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į bendrą cukraus kiekį kraujyje, bet ir į tai, kaip smarkiai jis kinta po valgio.
Tyrėjai pasitelkė metodą, vadinamą Mendelio randomizacija. Užuot tiesiogiai matavę cukraus kiekį kraujyje po valgio, jie ieškojo genetinių variantų, susijusių su staigesniais gliukozės šuoliais pavalgus.
Kadangi analizuojami įgimti genetiniai ypatumai, šis metodas iš esmės sumažina aplinkos veiksnių ir kitų sveikatos sutrikimų įtaką. Dėl to priežastinius ryšius galima vertinti patikimiau nei vien stebimuosiuose tyrimuose.
Nors aptiktas stiprus ryšys tarp cukraus kiekio kraujyje šuolių po valgio ir Alzheimerio ligos, vertinant įprastus gliukozės ar insulino lygius bei atsparumą insulinui, aiškaus sąsajų signalo nepastebėta. Tai galiojo tiek Alzheimerio ligai, tiek demencijai apskritai.
Be to, daliai dalyvių atlikus smegenų skenavimą, nenustatyta ryšio tarp gliukozės ar insulino rodiklių ir smegenų ar hipokampo dydžio pokyčių, taip pat didesnės baltosios medžiagos pažaidos. Tai leidžia manyti, kad sąsaja tarp cukraus šuolių ir Alzheimerio ligos gali būti subtilesnė ir pasireikšti kitais mechanizmais.
Tyrėjai primena, kad ankstesni stebimieji ir Mendelio randomizacijos tyrimai jau buvo parodę: praėjus dviem valandoms po gliukozės krūvio matuojamas cukraus kiekis (2hPG) yra glikeminis rodiklis, stipriai prognozuojantis prastesnes širdies ir kraujagyslių ligų baigtis. Naujausi duomenys papildo šį vaizdą – genetinis polinkis į aukštesnį 2hPG lygį siejamas ir su didesne Alzheimerio ligos rizika.
Vis dar nėra aišku, kodėl staigiai po valgio šoktelėjęs cukraus kiekis kraujyje galėtų didinti demencijos riziką. Tačiau žinoma, kad smegenys, kaip ir visas organizmas, priklauso nuo gliukozės. Mokslininkai neatmeta galimybės, jog po valgio smegenų ląstelėse gali kilti uždegiminės reakcijos ar metabolinis stresas. Ateityje, geriau supratus šiuos procesus ir pritaikius tikslines intervencijas, galėtų atsirasti naujų demencijos prevencijos ar gydymo priemonių.
Vis dėlto tyrimas turi svarbią išlygą: mokslininkams nepavyko pakartoti šių išvadų pasitelkus senesnį genetinių duomenų rinkinį, apimantį 111 326 asmenis. Autorių teigimu, taip galėjo nutikti dėl skirtumų, susijusių su dalyvių atranka.
Pradinis Jungtinės Karalystės „Biobank“ duomenų rinkinys labiau atspindi sveikesnius ir aukštesnio socialinio-ekonominio statuso dalyvius, be to, jame dalyvavo tik baltaodžiai britų kilmės asmenys. Dėl šios priežasties būtini papildomi tyrimai su įvairesnėmis populiacijomis.
Genetinė epidemiologė Vicky Garfield iš Liverpulio universiteto pabrėžia, kad pirmiausia reikia pakartoti rezultatus kitose populiacijose ir skirtingos kilmės grupėse. Tai leistų patvirtinti ryšį ir geriau suprasti pagrindinius biologinius mechanizmus.
Pasak jos, jei šie duomenys bus patvirtinti, tyrimas gali atverti kelią naujiems būdams mažinti demencijos riziką žmonėms, sergantiems diabetu.
