Mokslininkai, remdamiesi naujais NASA kosminio teleskopo „James Webb“ (JWST) vaizdais, pateikė prognozes apie būsimą Saulės sistemos likimą. Skaičiuojama, kad maždaug po penkių milijardų metų Saulė išsiplės iki raudonosios milžinės stadijos, o tai gali reikšti Žemės sunaikinimą.
Astronomų teigimu, paskutinėje savo gyvenimo fazėje Saulė arba praris Žemę, arba ją suplėšys galingos gravitacinės jėgos. Vėliau ji paliks dujų ir dulkių debesį – medžiagą, iš kurios ateityje gali formuotis nauji dangaus kūnai.
„James Webb“ teleskopo atskleistas vaizdas
Naujuose JWST vaizduose užfiksuotas Sraigės (Helix) ūkas, esantis maždaug už 650 šviesmečių nuo Žemės. Tai – į Saulę panašios žvaigždės, kuri prieš tūkstančius metų išeikvojo savo kurą, liekana. NASA duomenimis, šie vaizdai leidžia gana tiksliai įsivaizduoti galimą mūsų Saulės ir jos planetų sistemos ateitį.
Žiedinėje dujų struktūroje, kurios skersmuo siekia apie tris šviesmečius, astronomai stebi sudėtingas formas, susidariusias suirus žvaigždei. Intensyvi centrinio baltojo nykštuko spinduliuotė apšviečia šiuos debesis ir leidžia detaliai sekti žvaigždės virsmo procesą.
Kaip miršta į Saulę panaši žvaigždė
Milijardus metų į Saulę panašios žvaigždės išlieka stabilios, savo branduolyje degindamos vandenilį. Kai vandenilio atsargos išsenka, žvaigždės branduolys pradeda trauktis, o tai sukelia naujas sintezės reakcijas – helis ima virsti anglimi.
Dėl šių procesų smarkiai išsiplečia išoriniai žvaigždės sluoksniai: žvaigždė virsta raudonąja milžine, kurios dydis gali padidėti šimtais kartų. Galiausiai branduolys susitraukia iki baltojo nykštuko būsenos, o išorinė žvaigždės dalis nusimetama ir suformuoja vadinamąjį planetinį ūką.
Manoma, kad būtent tokią raidos stadiją ateityje pasieks ir mūsų Saulė.
Žemės likimas ir šansas naujai gyvybei
Tyrimai rodo, kad didelės, į Žemę panašios planetos, esančios arti savo žvaigždės, raudonosios milžinės fazės greičiausiai neišgyvena. Plečiantis Saulei, Žemė arba išgaruos dėl milžiniškos temperatūros, arba bus suardyta potvyninių jėgų.
Vis dėlto astronomai pabrėžia, kad šis procesas nėra vien tik sunaikinimas. Pasak Londono universiteto koledžo profesorės Džanet Driu, žvaigždės išorinis sluoksnis, praturtintas cheminiais elementais, išsisklaido tarpžvaigždinėje erdvėje.
Iš šios medžiagos vėliau gali susidaryti naujos žvaigždės ir planetos, potencialiai galinčios palaikyti sudėtingas gyvybės formas.
„Kalbame apie tai, iš kur atsiranda medžiaga, būtina akmeninėms planetoms ir anglies pagrindu susiformavusiai gyvybei“, – aiškina Driu.
Taigi, nors Žemė yra pasmerkta išnykti kartu su paskutinėmis Saulės evoliucijos stadijomis, jos sudėtinės dalys gali tapti naujos kartos pasaulių mūsų galaktikoje dalimi.
