Net ir tuomet, kai nekalbame apie avarijas, vaiko kelionė automobiliu visada susijusi su tam tikra rizika. Dažniausiai ji kyla ne dėl techninių problemų, o dėl suaugusiųjų neatidumo ar netinkamų įpročių. Vaiko saugumas priklauso nuo sprendimų, kuriuos tėvai priima kiekvieną kartą sėsdami prie vairo.
Daugelis pavojingų situacijų iš pirmo žvilgsnio atrodo „nekaltos“, tačiau iš tiesų jos yra tiesioginiai Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Vis dėlto svarbiausia ne baudos ar įstatymai, o realios pasekmės vaikui, kurios kritiniu momentu gali būti negrįžtamos.
Viena pavojingiausių klaidų – vaiko vežimas be automobilinės kėdutės. Vaikas ant rankų ar tiesiog ant sėdynės nėra apsaugotas net ir važiuojant nedideliu greičiu. Staigaus stabdymo ar susidūrimo metu suaugęs žmogus fiziškai nepajėgia išlaikyti vaiko, nes jo kūno svoris akimirksniu išauga kelis šimtus kartų.
Tokiose situacijose vaikas dažnai būna prispaudžiamas prie prietaisų skydelio suaugusiojo kūnu, kurio masė smūgio metu tampa milžiniška. Vienintelė saugi išeitis – visada naudoti sertifikuotą vaikišką kėdutę, pritaikytą vaiko ūgiui, amžiui ir svoriui, ir teisingai prisegti saugos diržais.
Ne mažiau pavojinga yra netinkamai sumontuota automobilinė kėdutė. Net jei vaikas joje sėdi, neteisingai perverti diržai, per laisvas tvirtinimas ar netinkamas pasvirimo kampas gali visiškai panaikinti apsauginę funkciją. Tokiu atveju smūgio metu vaikas gali išslysti iš kėdutės arba patirti rimtų traumų.
Todėl kėdutę būtina montuoti tiksliai pagal gamintojo instrukcijas, neskubant ir įsitikinant, kad ji tvirtai laikosi. Teisingai pritvirtinta kėdutė beveik nejudės ir maksimaliai apsaugos vaiką kritinėje situacijoje.
Dar viena dažna klaida – leidimas vaikui judėti po automobilio saloną važiuojant. Ilgų kelionių metu vaikai pavargsta sėdėti vietoje, todėl tėvai kartais leidžia jiems stovėti tarp sėdynių ar palinkti į priekį. Tai pavojinga net ir be avarijos, nes staigus stabdymas gali baigtis rimta trauma.
Vaikas važiuojančiame automobilyje visada turi būti savo vietoje ir prisegtas. Jei kelionė ilga, geriau suplanuoti reguliarias pertraukas, kurios naudingos ir vaikui, ir vairuotojui. Taip išvengiama nuovargio ir pavojingų kompromisų dėl saugumo.
Didelę grėsmę kelia ir nuolatinis Kelių eismo taisyklių nepaisymas. Greičio viršijimas, pavojingi manevrai ar neatsargus vairavimas yra rizika visiems, tačiau vaikui – ypač. Be to, toks elgesys formuoja klaidingą pavyzdį, kad taisyklės yra „nebūtinos“.
Vaikas stebi suaugusiųjų elgesį ir mokosi iš jo. Jei tėvai prie vairo demonstruoja neatsakingumą, vaikui gali susidaryti įspūdis, jog saugumas yra antraeilis dalykas. Todėl taisyklių laikymasis automobilyje yra ne tik fizinė, bet ir ugdomoji apsauga.
Dažnai neįvertinama ir vaiko sėdėjimo kryptis kėdutėje. Maži vaikai neretai sodinami veidu į priekį per anksti, nors saugiausia padėtis maždaug iki ketverių metų yra nugara į važiavimo kryptį. Tokia padėtis leidžia smūgio metu apkrovą paskirstyti per nugarą, o ne per kaklą ir galvą.
Vaiko galva, lyginant su kūnu, yra neproporcingai sunki, todėl sėdint veidu į priekį smūgio metu kyla didelė stuburo traumų rizika. Dėl šios priežasties specialistai rekomenduoja kuo ilgiau vežti vaikus nugara į priekį, kol tai leidžia jų ūgis ir kėdutės konstrukcija.
Vaiko saugumas automobilyje visada yra suaugusiųjų atsakomybė. Vengiant šių klaidų, traumų rizika sumažėja kelis kartus, o kelionė tampa ramesnė ir saugesnė visiems. Kiekviena detalė – nuo kėdutės iki vairavimo stiliaus – turi realią reikšmę.
Kiekvieną kartą sodinant vaiką į automobilį verta prisiminti, kad taisyklingai naudojama kėdutė, tvarkingai užsegti diržai ir atsakingas vairavimas nėra formalumas. Tai sprendimai, kurie tiesiogiai saugo vaiko sveikatą ir gyvybę.
