NASA mokslininkai pietų Mauritanijoje užfiksavo neįprastus tamsius plokščiakalnius, darančius reikšmingą įtaką smėlio kopų formavimuisi Sacharoje. Palydoviniai vaizdai atskleidė ryškų kontrastą: vienoje šių darinių pusėje smėlis aktyviai kaupiasi, o kitoje kopų beveik nėra.
Tamsūs plokščiakalniai stipriai išsiskiria šviesiame Sacharos smėlynų fone, todėl iš karto patraukė analitikų ir geologų, tiriančių dykumų kraštovaizdžių raidą, dėmesį. Šie paslaptingi objektai yra netoli Geru – nedidelio miesto pietų Mauritanijoje.
Teigiama, kad trijų juodų plokščiakalnių grandinė iškyla maždaug 300–400 metrų virš aplinkinių lygumų ir veikia kaip kliūtis iš šiaurės rytų pučiantiems oro srautams. Vėjui atsitrenkus į rytinius masyvų šlaitus, oro judėjimas sulėtėja, todėl smėlis lengviau nusėda ir formuoja kopas, tarsi „atsiremiančias“ į šiuos pakilimus. Toliau pavėjui driekiasi iki 15 kilometrų ilgio barkhanai – pusmėnulio formos, išlenktos kopos.
Tuo metu vakariniai plokščiakalnių šlaitai išlieka beveik visiškai be smėlio. Tai aiškinama vėjo erozija: dėl kliūties susidarantys greiti, sūkuriniai oro srautai nupučia birias daleles ir neleidžia kopoms susiformuoti. Taip susidaro stabili zona, kurioje nuosėdos nesikaupia, nors regioniniai vėjai abiejose plokščiakalnių pusėse iš esmės yra panašūs.

Palydoviniai vaizdai rodo, kad šis reiškinys mažiausiai dešimtmetį išlieka beveik nepakitęs. 2014 metų nuotraukose matomas beveik identiškas kopų išsidėstymas, o tai liudija ilgalaikę ir stabilią vėjo bei reljefo sąveiką.
Plokščiakalnių kilmė
Manoma, kad šie plokščiakalniai yra daugiau kaip 250 milijonų metų senumo paleozoinių smiltainių formacijų likučiai. Jie išliko po ilgalaikės erozijos, kuri sunaikino minkštesnes aplinkines uolienas. Plokščiakalnių aukštį ir stabilumą lemia tvirta, erozijai atspari danginė uoliena, sauganti plokščias viršūnes nuo irimo.
Kiekvieną plokščiakalnį dengia plonas vadinamojo akmeninio lako sluoksnis – tamsi danga, kurioje gausu mangano ir geležies oksidų. Šis sluoksnis formuojasi itin lėtai, tūkstantmečiais trunkančiomis sausros sąlygomis, vykstant cheminiam nusodinimui, o kartais procesui prisideda ir mikroorganizmai. Būtent akmeninis lakas suteikia plokščiakalniams būdingą juodą spalvą ir dar labiau padidina jų atsparumą erozijai.
Aiškinama, kad tvirta danginė uoliena kartu su akmeniniu laku leido plokščiakalniams išlikti, kai vėjas ir vanduo palaipsniui ardė aplinkinį reljefą. Toks selektyvios erozijos procesas atitinka mechanizmus, stebimus ir kituose sausringuose pasaulio regionuose.
Regioniniai atitikmenys ir planetinė reikšmė
Maždaug už 460 kilometrų į šiaurę yra Ričato struktūra – dar vienas paleozoinio amžiaus darinys Mauritanijoje, plačiau žinomas kaip „Sacharos akis“. Manoma, kad ji turi bendrą geologinę kilmę su plokščiakalniais netoli Geru, tačiau skiriasi forma: Ričato struktūra yra žiedinė, o ne linijinė.
Panašių darinių aptinkama ne tik Žemėje. Plokščiakalniai gausiai paplitę ir Marso paviršiuje, kur eoliniai (vėjo sukelti) procesai taip pat suformavo atviras, vėjui itin jautrias reljefo formas.
Žemės analogų, ypač Mauritanijos plokščiakalnių, tyrimai padeda interpretuoti Marso geologiją, planuojant marsaeigių nusileidimo vietas ir būsimas mėginių pargabenimo misijas. 2023 m. atlikta analizė pabrėžė, kad šios formacijos tapo svarbiu nuotolinio zondavimo ir tarplanetinių lyginamųjų tyrimų objektu. Pastovus kopų išsidėstymas patvirtina, jog šį regioną verta naudoti kaip modelį, analizuojant kitų planetų kraštovaizdžius.
Susidomėjimą Geru apylinkėmis iš dalies lemia būtent ši lyginamoji vertė. Senovinio reljefo ir šiandieninių vėjo režimų sąveika atskleidžia ilgalaikius procesus, svarbius tiek Žemės mokslams, tiek planetologijai.

