Naujojoje Zelandijoje gyvenusios penkiolikmetės Theresos Resos Matautia netektis šeimai tapo skaudžia, bet kartu ir labai asmeniškai išgyventa patirtimi. Praėjus keleriems metams po merginos mirties, artimieji pasirinko neįprastą būdą ją prisiminti – jos kapą pažymėjo didžiuliu „iPhone“ formos antkapiu, atspindinčiu Resos pomėgius ir charakterį.
Theresa, gyvenusi Oklande, 2018 m. rugpjūtį nusižudė. Šeima pasakoja, kad mergina buvo itin prisirišusi prie technologijų, ypač telefono ir socialinių tinklų. Būtent tai ir tapo įkvėpimu paminklui, kuris vėliau buvo pastatytas Manukau memorialiniuose soduose pietinėje Oklando dalyje.
Apie šį sprendimą viešai papasakojo Resos giminaitis Geoffrey Matautia, paviešinęs vaizdo įrašą savo „TikTok“ paskyroje. Jis rašė, kad antkapis sukurtas specialiai seseriai, nes ji beveik nuolat būdavo su telefonu rankose. Paminklas atkartoja telefono ekraną – jame matyti baterijos įkrovimo juosta, „Wi-Fi“ simboliai, Resos nuotrauka bei tradicinės antkapio detalės.
Geoffrey taip pat dalijosi prisiminimais apie seserį, pasakodamas, kad ji dievino asmenukes ir nuolat fiksuodavo kasdienes akimirkas su draugais bei šeima, kuriomis vėliau dalindavosi „Instagram“. Antkapio vaizdo įraše buvo matyti ir papildomi elementai – kaukolė bei žaismingi jaustukai, kurie sukėlė nevienareikšmišką reakciją internete.
Dalis „TikTok“ vartotojų prisipažino pasimetę, vadindami paminklą ir juokingu, ir liūdnu tuo pačiu metu. Vis dėlto dauguma komentatorių palaikė šeimą. Vaizdo įrašas sulaukė daugiau nei dvidešimt dviejų milijonų peržiūrų ir per tris milijonus patiktukų, o šimtai žmonių gyrė artimuosius už drąsą ir kūrybiškumą.
Geoffrey pabrėžė, kad ne visi žmonės su netektimi tvarkosi vienodai. Jo teigimu, šeimai toks atsisveikinimo būdas padeda gyventi toliau ir išlaikyti ryšį su Resa. Jis ragino kitus nesmerkti ir leisti kiekvienam gedėti savaip.
Ant paminklo išgraviruotos ir jautrios šeimos žinutės. Mama parašė, kad prisiminimas apie dukters ranką jos delne vis dar šildo širdį, o tėvas išreiškė kasdienį ilgesį ir meilę savo „mažajam angelui“. Broliai ir seserys taip pat paliko žodžius, kupinus ilgesio ir dėkingumo, vadindami Resą geriausia mažąja seserimi ir kambarioke.
Šia istorija domėjosi ir užsienio žiniasklaida, apie ją rašė „Daily Mail“. Pasak Geoffrey, tik po beveik aštuonerių metų šeima iš tikrųjų pradėjo suprasti, kaip gyventi su šia netektimi. Neįprastas antkapis jiems tapo ne provokacija, o tylia švente – priminimu apie Resos gyvenimą, jos meilę socialinei medijai ir būdu išsaugoti artumą su mylima dukra bei seserimi.
