Duomenys, kuriuos į Žemę perdavė NASA marsaeigis „Perseverance“, leidžia manyti, kad Marsas tolimoje praeityje buvo kur kas palankesnė vieta gyvybei, nei manyta anksčiau. Naujausi tyrimai rodo, jog Jezero krateryje egzistavo ne tik vanduo, bet ir ilgalaikė, aktyvi pakrantės aplinka su bangų formuotais paplūdimiais.
Britų „Imperatoriškasis koledžas“ praneša, kad krateryje aptikti sluoksniuoti smiltainiai bei vandens stipriai paveiktos uolienos. Tokios struktūros, pasak mokslininkų, susidaro tik ten, kur vanduo ilgą laiką juda, skalauja ir perdirba paviršių. Tai kol kas vieni aiškiausių ženklų, jog Raudonojoje planetoje prieš milijardus metų vyravo drėgnas klimatas, kuriame svarbų vaidmenį atliko krituliai.
Tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama Londono „Imperatoriškojo koledžo“, 2026 m. sausio 26 d. patvirtino, kad Jezero krateryje esantys apvaliais grūdeliais sudaryti smiltainio sluoksniai atitinka senovinės pakrantės požymius. Tyrėjų teigimu, bangos kadaise daužėsi į kraterio vidinį šlaitą, nuolat ardydamos uolienas ir formuodamos smėlio juostas palei ežero kraštą.
Šis atradimas leidžia gerokai prailginti laikotarpį, kai Jezero krateryje galėjo egzistuoti gyvybei tinkamos sąlygos. Manoma, kad maždaug prieš 3,5 milijardo metų čia tyvuliavo didžiulis ežeras, kurio krantai buvo aktyvūs ir nuolat veikiami vandens judėjimo.
„Tai, ką matome dabar, yra buvusio paplūdimio liekanos“, – teigė Alexas Jonesas, „Imperatoriškojo koledžo“ Žemės mokslų ir inžinerijos katedros doktorantas. Pasak jo, Jezero ežero bangos ardė magminę pamatinę uolieną, suapvalino jos fragmentus ir nusodino juos smėlio sluoksniais palei krantą.
Mokslininkai rėmėsi didelės raiškos vaizdais, kuriuos „Perseverance“ surinko 2023–2024 m., tyrinėdamas vadinamąjį Margin sektorių. Ši teritorija driekiasi palei vidinį kraterio kraštą ir pasižymi dideliu karbonatinių mineralų kiekiu. Žemėje tokie mineralai dažnai formuojasi iš skysto vandens ir pasižymi gebėjimu išsaugoti organines molekules.
Analizė parodė, kad šioje vietoje iš pradžių buvo magminė uoliena, greičiausiai susiformavusi iš lavos ežero. Vėliau ji patyrė reikšmingų pokyčių, kai per ją cirkuliavo anglies dioksido prisotintas požeminis vanduo. Ilgainiui šie procesai lėmė geležies ir magnio karbonatų susidarymą.
„Tokios hidroterminės požeminio vandens sistemos Žemėje yra žinomos kaip palankios mikrobinei gyvybei“, – pažymėjo „Imperatoriškojo koledžo“ profesorius Sanjeevas Gupta.
Papildomų įrodymų pateikė ir atskiras tyrimas, 2025 m. gruodį paskelbtas „Purdue“ universiteto. Jame teigiama, kad Jezero krateryje aptiktas baltasis kaolinito molis, kuris Žemėje formuojasi tik per labai ilgą laiką, esant šiltam ir itin drėgnam klimatui su gausiais krituliais.
„Tokio mineralo susidarymui reikia milžiniškų vandens kiekių, todėl tai gali būti ženklas, kad Marsas kadaise patyrė ilgalaikį šilto ir lietingo klimato periodą“, – sakė „Purdue“ universiteto planetų mokslo profesorė Briony Horgan.
Skaičiuojama, kad Jezero krateryje buvęs ežeras galėjo būti maždaug dvigubai didesnis už Tahoe ežerą Žemėje. „Perseverance“ jau surinko uolienų mėginius tiek iš Margin sektoriaus, tiek iš vadinamojo „Bright Angel“ molio darinio, kurie teoriškai galėtų būti pargabenti į Žemę.
Tačiau šių planų ateitis išlieka neaiški. NASA ir ESA vykdoma Marso mėginių grąžinimo misija atsidūrė pavojuje po to, kai Jungtinių Valstijų Kongresas 2026 m. sausio pradžioje nutraukė jos finansavimą.
Nepaisant to, Jezero krateris ir toliau laikomas viena svarbiausių vietų, siekiant atsakyti į klausimą, ar Marsas kada nors buvo gyvas. Kaip teigė A. Jonesas, ši vietovė nuosekliai pateikia vis daugiau argumentų, kad Raudonoji planeta praeityje galėjo būti tinkama gyvybei egzistuoti.
