Aplink dar žvarbu, tačiau diena akivaizdžiai ilgėja, o už langų daugėja šviesos. Vasario 2-oji laikoma savotišku lūžio tašku, kai žiema persirita į antrąją pusę ir su viltimi pradedame laukti pavasario. Hromnicų dieną primena ne vien visiems žinoma patarlė: „Per Hromnicas – valanda daugiau“.
Jau senovės keltai šiuo metu švęsdavo Imbolką, o krikščionys šventindavo žvakes – hromničkas, turėjusias saugoti nuo perkūnijos. Ši diena kupina papročių ir draudimų: kodėl senoliai vengdavo imti į rankas adatą ir kodėl triukšmas buvo laikomas netgi pageidaujamu?
Kada švenčiamos Hromnicos ir ką jos reiškia?
Hromnicos kasmet švenčiamos vasario 2 dieną. Ši data pasirinkta neatsitiktinai: ji žymi ribą tarp žiemos pabaigos ir artėjančio pavasario. Tai laikas, kai atsiduriame maždaug pusiaukelėje tarp gruodžio žiemos saulėgrįžos ir kovo pavasario lygiadienio.
Anksčiau Hromnicos buvo laikomos tikrąja Kalėdų laikotarpio pabaiga: žmonės nupuošdavo eglutes, paslėpdavo prakartėles ir užbaigdavo šventinį metą. Krikščioniškoje tradicijoje Hromnicos siejamos su Viešpaties paaukojimo šventykloje (Jėzaus paaukojimo) diena. Pasak padavimo, tą dieną Marija atnešė keturiasdešimties dienų Jėzų į Jeruzalės šventyklą, kad, laikydamasi žydų papročio, paaukotų jį Dievui.
Šventyklos vyresnysis, teisusis ir pamaldusis Simeonas, pamatęs Jėzų, pavadino jį „šviesa pagonių apšvietimui“. Dėl to Hromnicos glaudžiai siejamos su šviesa: ir su šventintomis žvakėmis, ir su ilgėjančia diena, žadančia viltį po tamsios žiemos.
Imbolkas: kaip pavasarį pasitikdavo senieji keltai
Hromnicų šventės ištakos siekia dar senesnius laikus. Labai panašią šventę – Imbolką – minėjo senieji keltai. Imbolko šventimas prasidėdavo paskutinio sausio vakaro išvakarėse ir tęsdavosi iki vasario 2-osios.
Imbolkas savo nuotaika priminė Užgavėnių laikotarpį: žmonės linksmindavosi, gausiai valgydavo ir gerdavo, šokdavo, rengdavo kaukių bei persirengėlių eisenas. Pagrindinis tikslas buvo pasveikinti pavasarį. Todėl ieškota pirmųjų žydinčių augalų, stebėti medžiai, pumpurai ir, žinoma, gyvulių elgesys – tikėta, kad gyvūnai artėjantį pavasarį nujaučia geriau nei žmonės.
Ir keltų Imbolkas, ir krikščioniškos Hromnicos iš esmės yra pavasario laukimo šventė. Gamta bunda, atgyja gyvybinės jėgos, viskas persipildo augimo ir gausos pažadu. Tamsa traukiasi ir užleidžia vietą šviesai. Šviesa siejama ne tik su žvake ar dienos ilgiu, bet ir su žaibais bei griaustiniu, lydinčiais pavasarines audras.
Žmonės labai bijodavo perkūnijos, todėl Hromnicos tapdavo proga „apsidrausti“ – apsaugoti namus ir šeimą nuo nelaimių visiems metams.
Hromničkos – namų apsauga nuo žaibo ir nelaimių
Viena svarbiausių Hromnicų tradicijų – žvakių šventinimas. Šios šventintos žvakės vadinamos hromničkomis. Jos laikytos stipria apsauga nuo gamtos stichijų, ypač audrų ir žaibo.
Seniau kaimo žmonės baimindavosi, kad žaibas gali trenkti į trobesį, uždegti stogą ir sunaikinti visą ūkį – namus, kluoną, tvartą. Tokia nelaimė neretai reikšdavo pražūtį, nes nuostoliai būdavo sunkiai atitaisomi. Todėl žmonės stengdavosi apsisaugoti taip, kaip išmanydavo.
Hromnicų dieną bažnyčioje šventindavo žvakes, o visus metus, artėjant audrai, uždegdavo hromničką ir statydavo ją prie lango. Tikėta, kad šventinta žvakė apsaugos namus, turtą ir gyvulius nuo žaibo bei ugnies. Žvakės uždegimą beveik visada lydėdavo malda, prašant Dievo globos ir apsaugos.
Kai kuriose vietovėse hromničkos turėjo ir dar vieną paskirtį: jas įduodavo į rankas mirštančiajam arba pastatydavo prie lovos. Šventintos žvakės šviesa turėjo parodyti sielai teisingą kelią į amžinybę ir palengvinti perėjimą į anapusinį pasaulį.
Hromnicų papročiai ir draudimai
Žvakių šventinimas – tik viena iš su Hromnicomis susijusių apeigų. Šią dieną kai kur būdavo šventinami ir šaltiniai bei vandens versmės – tikėta, kad tuomet visus metus netrūks vandens ir drėgmės, reikalingos geram derliui.
Hromnicos laikytos rimta, pagarbi švente. Nors joje persipynė senieji pagoniški ir krikščioniški papročiai, bendra nuostata buvo aiški: tai ne vien linksmybių, o susikaupimo metas. Tądien vengta smarkiai linksmintis, šokti, juokauti ar rengti triukšmingas puotas. Vis dėlto būta vienos išimties – triukšmas buvo leidžiamas, kai turėjo aiškų tikslą.
Kirvio, plaktuko, šluotos daužymas, barškinimas įvairiais įrankiais laikytas veiksmingu būdu išvyti piktąsias dvasias ir tamsos jėgas iš namų bei kiemo. Todėl patarta „prasivalyti“ erdvę: triukšmu, šlavimu, tvarkymusi, kūrenimu ir panašiai.
Kitas svarbus draudimas – per Hromnicas šeimininkės neturėjo nieko siūti ar taisyti adata. Tikėta, kad adatos smailumas gali „pritraukti“ žaibus ir audras, todėl vengta darbų su aštriais įrankiais, ypač adata.
Ūkininkams ši diena buvo ženklas ruoštis pavasario darbams. Po žiemos ištraukdavo plūgą ir išardavo pirmąją vagą, tarsi parodydami žemei, kad žiema traukiasi ir metas rengtis sėjai. Siekiant geresnio derliaus, į pirmą vagą dėdavo duonos ir sūrio gabalėlių – kaip simbolinę auką, kad žemė būtų dosni.
„Per Hromnicas – valanda daugiau“ ir kitos pranašystės
Vienas žinomiausių posakių – „Per Hromnicas – valanda daugiau“. Jame yra tiesos: nuo žiemos saulėgrįžos diena pamažu ilgėja, o vasario 2-ąją ji jau būna maždaug valanda ir dvidešimt minučių ilgesnė. Nors gaidys gieda tuo pačiu metu, už lango švinta vis anksčiau, ir tai aiškiai primena, kad Hromnicos – šviesos ir artėjančio pavasario šventė.
Su šia diena susiję daugybė patarlių ir orų pranašysčių – sakoma, kad jų esama daugiau kaip keturiasdešimt. Jos atspindi senolių pastangas, remiantis gamtos ženklais, nuspėti, kokia bus likusi žiemos dalis, koks ateis pavasaris ir net koks nusimato derlius.
Per Hromnicas vyturėlis turi sučiulbėti, kad ir tektų jam sušalti. Per Hromnicas šeimininkui vilkas kieme mielesnis negu saulė danguje (nes sniegas ir šaltis javams naudingiau nei per anksti atšilęs oras). Jei per Hromnicas siaučia pūga, žiema ilgai nebesitęs. Jei per Hromnicas varva nuo stogo, žiema dar ilgai vilksis. Per Hromnicas – žiemos vidurys. Jei per Hromnicas naktis giedra, šalčių dar bus daug. Jei per Hromnicas šalta, pavasaris ateis greičiau. Žalios Hromnicos – balta Velykų diena. Jei barsukas per Hromnicas išlenda iš olos, po keturių savaičių vėl grįš į ją – žiema dar užsitęs. Jei per Hromnicas diena giedra, žiemos drabužio dar neskubėk slėpti. Jei per Hromnicas šviečia saulė, žiema tęsis dar šešias savaites.
