Moterys, kurios pirmąjį nėštumo trimestrą patiria stiprų pykinimą ir vėmimą, susiduria su gerokai didesne pogimdyvinės depresijos rizika. Šie duomenys rodo, kad motinų psichikos sveikatą reikėtų vertinti anksčiau, o pagalbą teikti tikslingai ir laiku.
Wuhano (Kinija) mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo siekė įvertinti pykinimo ir vėmimo nėštumo metu paplitimą bei jų sąsajas su pogimdyvinės depresijos simptomais. Tyrime buvo analizuojamas ryšys tarp šių reiškinių, atsižvelgiant į simptomų sunkumą.
Ankstyvieji nėštumo simptomai ir moters savijauta po gimdymo
Nėštumo pykinimas ir vėmimas (NVP) pasireiškia iki 90 % nėštumų ir dažniausiai sumažėja arba visiškai išnyksta pasibaigus pirmajam trimestrui. Vis dėlto daliai moterų sunkesnė NVP forma gali tęstis ir viso nėštumo metu.
NVP klinikiniai požymiai apima platų spektrą – nuo lengvo pykinimo iki hiperemezės (HG), t. y. retos, bet itin sekinančios būklės, pasitaikančios maždaug 0,3–2 % nėštumų. Dažnas ir intensyvus pykinimas bei vėmimas reikšmingai pablogina nėščiosios savijautą ir gyvenimo kokybę.
Pogimdyvinės depresijos simptomai (PPDS) yra vienas dažniausių nepageidaujamų pogimdyvinio laikotarpio reiškinių – jie nustatomi maždaug 17–19 % moterų. Ši būklė sukelia emocinį diskomfortą, trikdo socialinį bei psichologinį funkcionavimą, blogina gyvenimo kokybę ir siejama su prastesne vaiko emocine bei kognityvine raida.
Veiksniai, didinantys PPDS riziką, svarbūs kaip galimi ankstyvosios prevencijos ir intervencijų taikiniai. Nors ankstesni tyrimai rodė galimą ryšį tarp NVP ir pogimdyvinės depresijos, įrodymai ilgą laiką buvo nevienareikšmiai ir dažniau siejami su HG. Kai kurių šalių kohortiniai tyrimai parodė, kad ilgiau trunkantis ar sunkesnis NVP gali būti susijęs su didesne pogimdyvinės depresijos rizika.
Vis dėlto dalis ankstesnių darbų rėmėsi nedidelėmis imtimis arba turėjo metodologinių ribojimų, todėl jų išvadas buvo sudėtinga apibendrinti. Wuhano tyrime analizuota didelė nėščiųjų grupė, prižiūrėta vienoje didelėje miesto ligoninėje. Tiesa, toks imties sudarymas taip pat turi apribojimų, nes nebūtinai atspindi kitų regionų ar skirtingų sveikatos priežiūros įstaigų pacientų situaciją.
Nėštumo simptomai ir depresija po gimdymo
Tyrime dalyvavo 3 061 nėščioji, prižiūrėta Wuhano moterų ir vaikų ligoninėje nėštumo metu ir pogimdyviniu laikotarpiu 2016 m. spalio–2019 m. spalio mėnesiais. NVP buvo vertinamas pagal vieną savarankiškai užpildytą klausimą, kuriame klausta apie vėmimo pasireiškimą nėštumo metu. Sunkumas klasifikuotas atsižvelgiant į tai, ar reikėjo gydymo ar hospitalizacijos. Dėl tokio vertinimo labiau atsispindėjo vėmimo intensyvumas, o bendras pykinimo sukeliamas diskomfortas galėjo būti įvertintas ne visai tiksliai.
Pogimdyvinės depresijos simptomai nustatyti naudojant Edinburgo pogimdyvinės depresijos skalę (EPDS), kuri yra plačiai taikomas atrankos instrumentas.
Tyrėjai, taikydami binarinę logistinę regresiją, modeliuodami vertino PPDS riziką, atsižvelgdami į skirtingo sunkumo NVP.
Stiprus nėštumo pykinimas glaudžiai susijęs su pogimdyvine depresija
Dalyvių vidutinis amžius buvo 30 metų, o vidutinis EPDS balas – 8,61. Daugumos moterų (67 %) kūno masės indeksas prieš pastojant buvo normos ribose, o 70 % dalyvių tai buvo pirmasis nėštumas.
NVP patyrė 64 % nėščiųjų. Dažniausiai pasireiškė lengvi (42 %) arba vidutinio sunkumo (20 %) simptomai, o sunki NVP forma nustatyta maždaug 2 % moterų.
Pogimdyvinės depresijos simptomai po gimdymo pasireiškė 16 % moterų. Tarp tų, kurios dalyvavo pakartotinėse EPDS apklausose, po 1 mėnesio simptomai nustatyti maždaug 17 % (apklaustos 2 362 moterys), o po 6 mėnesių – apie 14 % (apklaustos 1 896 moterys). Šie rezultatai iš esmės atitinka kitų tyrimų duomenis.
Moterims, patyrusioms sunkią NVP formą, pogimdyvinės depresijos simptomai dažniau nustatyti tiek praėjus 1 mėnesiui, tiek praėjus 6 mėnesiams po gimdymo. Įvertinus galimus klaidinančius veiksnius (pvz., amžių ir kitus modelyje naudotus parametrus), PPDS rizika šiai grupei buvo atitinkamai 2,4 karto ir 2,7 karto didesnė.
Tyrime naudota EPDS riba, nuo kurios laikoma, kad pogimdyvinės depresijos rizika yra padidėjusi, buvo 13 balų. Taikant šią ribą, po 1 mėnesio nustatyti panašūs PPDS dažniai kaip ir kituose darbuose. Autoriai atkreipė dėmesį, kad tyrimų, kuriuose EPDS būtų aiškiai taikoma pogimdyvinės depresijos simptomams vertinti po 6 mėnesių vietos populiacijoje, trūko.
Skirtingai nei dalyje ankstesnių tyrimų, šiame darbe statistiškai reikšminga didesnė PPDS rizika nustatyta tik esant sunkiai NVP formai. Tai gali būti susiję su etniniais ir kultūriniais skirtumais, taip pat su tuo, kad sunkių NVP atvejų buvo nedaug, o tai galėjo sumažinti galimybes aptikti silpnesnes sąsajas su lengvesnėmis formomis.
Rezultatų apibendrinamumą riboja ir metodologiniai aspektai: NVP sunkumas vertintas pagal vieną savęs vertinimo klausimą, todėl galimas netikslus priskyrimas grupėms, o PPDS nustatyti remiantis atrankos skale, o ne klinikine diagnoze. Be to, visos dalyvės buvo iš vienos miesto ligoninės, tad rezultatai gali neatspindėti kaimo vietovių ar kitų sveikatos priežiūros sistemų ypatumų.
Tikslingesnės motinų psichikos sveikatos tikrinimo strategijos
Tyrimo autoriai daro išvadą, kad stipri NVP pirmąjį nėštumo trimestrą yra susijusi su padidėjusia depresijos rizika praėjus 1 ir 6 mėnesiams po gimdymo. Atsižvelgiant į šį ryšį, siūloma jau pirmojo trimestro metu aktyviau stebėti pykinimo ir vėmimo sunkumą bei taikyti individualizuotą priežiūrą. Tai galėtų padėti anksčiau atpažinti moteris, kurioms gresia didesnė PPDS rizika, ir laiku pasiūlyti papildomą stebėseną bei psichologinę pagalbą.
Kartu pabrėžiama, kad reikalingi tolesni tyrimai su didesnėmis ir įvairesnėmis populiacijomis bei objektyvesniais vertinimo metodais, kad šios išvados būtų patvirtintos ir patikslintos.
