Užkrečiamas žiovulys – reiškinys, kurį yra patyręs beveik kiekvienas: pakanka pamatyti žiovaujantį žmogų šalia ar net ekrane, ir po akimirkos žiovauti pradedame patys. Nors tai atrodo juokinga ir nekalta smulkmena, šis refleksas atskleidžia sudėtingus mūsų smegenų veikimo dėsnius, empatijos mechanizmus ir net evoliucinius prisitaikymus.
Beveik kiekvienas esame atsidūrę situacijoje, kai vos tik kas nors šalia nusižioja, po kelių sekundžių tą patį padarome ir mes. Tas pats nutinka žiūrint televizorių ar nuotraukas, kuriose matyti žiovaujantys žmonės. Toks „grandininis refleksas“ jau daugelį metų domina mokslininkus. Manoma, kad šio reiškinio priežastys slypi sudėtinguose smegenų procesuose ir žmogaus, kaip socialios būtybės, prigimtyje.
Emocinis ryšys ir veidrodiniai neuronai
Viena svarbiausių užkrečiamo žiovulio priežasčių – emocinis ryšys tarp žmonių. Tyrimai rodo aiškią tendenciją: kuo artimesnis jums žmogus žiovauja, tuo didesnė tikimybė, kad „užsikrėsite“ ir jūs.
Šis reiškinys siejamas su vadinamaisiais veidrodiniais neuronais galvos smegenyse. Jie svarbūs mūsų gebėjimui įsijausti, suprasti kitų emocijas ir elgesį. Žiovulio pakartojimas gali būti suvokiamas kaip nesąmoningas socialinio ryšio ženklas – tarsi tylus signalas: „Aš esu su tavimi, jaučiu panašiai.“
Evoliucinės šaknys: grupės ritmo sinchronizavimas
Kita priežastis siekia laikus, kai žmonių išlikimas tiesiogiai priklausė nuo grupės ar genties veiksmų suderintumo. Manoma, kad žiovulys galėjo veikti kaip signalas, padedantis sinchronizuoti biologinius ritmus visoje bendruomenėje.
Nusižiovavus vienam grupės nariui, tai sukeldavo grandininę reakciją: kiti taip pat pradėdavo žiovauti, tarsi „persijungdami“ į bendrą būseną. Taip grupė vienu metu galėdavo tapti budresnė arba, priešingai, pasiruošti poilsiui. Vienodas aktyvumo lygis didino tikimybę greičiau pastebėti pavojų ir veiksmingiau į jį reaguoti.
Fiziologinis vaidmuo: smegenų aušinimas
Trečiasis veiksnys yra grynai fiziologinis. Žiovulys siejamas su termoreguliacija: gilaus įkvėpimo metu įkvepiamas vėsesnis oras gali padėti atvėsinti smegenis, kai jos įkaista dėl intensyvaus darbo ar streso.
Organizmas tarsi „išvėdina sistemą“, kad ji veiktų efektyviau. Pamatęs žiovaujantį žmogų, jūsų smegenys gali nesąmoningai tai interpretuoti kaip signalą, kad aplinkoje galbūt tvanku ar per šilta, ir „profilaktiškai“ įjungti šį mechanizmą.
Kodėl vaikai beveik neužsikrečia žiovuliu?
Įdomu tai, kad 4–6 metų vaikai dažnai beveik nereaguoja į kitų žiovulį – jie retai „užsikrečia“ šiuo veiksmu tiek nuo suaugusiųjų, tiek nuo bendraamžių.
Mokslininkai tai aiškina tuo, kad ankstyvame amžiuje empatijos mechanizmai ir socialiniai įgūdžiai dar tik formuojasi. Vaiko smegenys dar nėra visiškai „įjungusios“ automatinio polinkio nuskaityti ir veidrodiniu principu atkartoti aplinkinių emocines bei fiziologines būsenas.
Stiprėjant socialiniams ryšiams, augant empatijai ir gerėjant kitų žmonių supratimui, didėja ir polinkis „užsikrėsti“ žiovuliu. Tai gali būti vienas iš ženklų, kad žmogus vis labiau įsitraukia į socialinę aplinką.
Ką mums pasako užkrečiamas žiovulys?
Užkrečiamas žiovulys nėra vien nuovargio ar nuobodulio požymis. Tai sudėtingas reiškinys, susijęs su empatija ir emociniu ryšiu su kitais žmonėmis, evoliuciniu poreikiu veikti išvien su grupe, taip pat su smegenų apsauga ir jų darbo efektyvumo palaikymu.
Stebėdami tokius, atrodytų, kasdieniškus refleksus, iš tiesų matome, kaip glaudžiai mūsų kūnas ir smegenys susiję su socialine aplinka bei evoliuciniais prisitaikymais.
