Pasitelkę pažangias 3D rekonstrukcijos ir genetinės analizės technologijas, mokslininkai atkūrė daugiau kaip prieš 4000 metų Airijoje gyvenusio vyro veidą. Šis tyrimas leido ne tik simboliškai „pamatyti“ senovės žmogų, bet ir atskleidė svarbių detalių apie jo sveikatą, gyvenimo būdą bei genetinius ryšius su šiuolaikiniais airiais ir keltų palikuonimis.
Ratlino saloje Airijoje tyrėjai atkūrė vyro, gyvenusio daugiau kaip prieš keturis tūkstančius metų, išvaizdą. Atradimas buvo visiškai atsitiktinis: prie kaimo baro įrenginėjant automobilių stovėjimo aikštelę, statybų metu archeologai aptiko ankstyvojo bronzos amžiaus kapinyną. Tarp radinių buvo ir akmeninė dėžė su neįprastai aukšto vyro skeletu.
Antropologinių tyrimų duomenimis, vyro ūgis siekė apie 180 cm — tai gerokai viršijo to laikotarpio vidurkį. Kaulų analizė parodė, kad jis gyveno labai aktyviai ir patyrė dideles fizines apkrovas. Stubure ir mentėse užfiksuotos traumos, osteoartrito požymiai bei kiti pakitimai rodo sunkų kasdienį darbą. Vis dėlto kaulų gijimo žymės leidžia spręsti, kad organizmas gebėdavo atsistatyti, o bendra fizinė būklė buvo gana gera.
Genetinė analizė atskleidė ir daugiau šio žmogaus ypatybių. Nustatyta, kad jis sirgo paveldima hemochromatoze, dar vadinama „keltų liga“, dėl kurios organizme kaupiasi per didelis geležies kiekis. Taip pat paaiškėjo, jog šis senovės salos gyventojas turėjo tuo metu dar gana retą gebėjimą suaugęs virškinti pieną. DNR tyrimai patvirtino jo genetinį ryšį su šiuolaikinėmis keltų populiacijomis ir identifikavo genus, siejamus su šviesiais plaukais.
Šiuolaikinė 3D veido rekonstrukcija leido itin detaliai atkurti vyro, gyvenusio vadinamosios varpinių taurių kultūros laikotarpiu, bruožus. Mokslininkai pabrėžia, kad genetinių duomenų ir skaitmeninių technologijų derinys suteikia galimybę ne tik atkurti senovės žmonių atvaizdus, bet ir geriau suprasti jų mitybą, ligas, gyvenimo būdą bei evoliucinius prisitaikymus Europoje.
Šis tyrimas papildo vis gausėjantį įrodymų rinkinį, rodantį, kaip per tūkstantmečius kito žmogaus kūnas ir sveikata. Pavyzdžiui, evoliuciniai biologai ir antropologai teigia, kad šiuolaikinių žmonių sąkandžio problemos dažniau susijusios ne su genetika, o su kardinaliai pasikeitusiu gyvenimo būdu ir mityba. Minkštas, mažiau kramtymo reikalaujantis maistas reiškia, kad žandikauliai nebesulaukia tokio krūvio, kokį patirdavo medžiotojų ir rinkėjų laikais, todėl ne visuomet išsivysto iki optimalios formos ir dydžio.
Taip pat manoma, kad ugnies valdymas tapo vienu iš esminių veiksnių, atskyrusių žmogų nuo kitų primatų. Vis dėlto evoliucijos raidoje šis pasiekimas buvo „įtvirtintas“ per daugybę skaudžių patirčių — nudegimų ir traumų — kurios ilgainiui prisidėjo prie sudėtingų skausmo suvokimo bei apsauginių organizmo mechanizmų formavimosi.
