Antarktidoje vykdomi tyrimai atskleidžia vis daugiau nerimą keliančių faktų apie vadinamąjį „Pasaulio pabaigos ledyną“ – Tveitso ledyną. Naujausia mokslininkų ekspedicija, nors ir patyrė rimtą techninę nesėkmę, vis tiek spėjo surinkti trumpalaikių duomenų, kurie pateikė stulbinančių įžvalgų: po ledynu esanti jūra pasirodė esanti gerokai šiltesnė ir greičiau judanti, nei iki šiol manyta.
Tiriant spartų Tveitso ledyno tirpsmą, ekspedicijos komanda susidūrė su netikėta avarija – pagrindinė įranga įstrigo lede mažiau nei už kilometro nuo tikslo. Situaciją dar labiau komplikavo tai, kad veikti buvo galima tik per labai siaurą, orų lemiamą laiko langą. Dėl to iškilo reali grėsmė, jog brangūs tyrimų instrumentai gali būti prarasti ilgam.
Mokslininkams pavyko išgręžti maždaug 30 centimetrų skersmens ir apie 1000 metrų gylio angą, pasitelkiant karšto vandens gręžimo technologiją. Šiuo būdu jie siekė pasiekti poledynines vandens mases po „Pasaulio pabaigos ledynu“. Vis dėlto specialūs prietaisai nusileido tik maždaug tris ketvirtadalius numatyto kelio ir sustojo lede – maždaug už pusės mylios nuo planuoto vandens sluoksnio.
Mokslininkai pabrėžė, kad gręžinys ima užšalti maždaug per 48 valandas, jei nuolat nėra palaikomas karštu vandeniu. Tai sukūrė itin didelį laiko spaudimą: prieš blogėjant orams sraigtasparniai turėjo spėti arba nuleisti įrangą iki galo, arba ją skubiai iškelti atgal.
Nors dalį bandomųjų prietaisų pavyko nuleisti ir saugiai iškelti, pagrindinis tyrimų kompleksas taip ir nepasiekė tikslo – zonos, kurioje buvo planuojami ilgalaikiai stebėjimai. Okeanografas ir gręžimo inžinierius Keitas Makinsonas situaciją pavadino „visiškai siaubinga“, akcentuodamas, kad ekspedicija dirba griežtai riboto laiko sąlygomis, o bet koks vėlavimas gali kainuoti visų metų parengiamuosius darbus.
Vis dėlto net ir nepavykus įgyvendinti pagrindinio plano, trumpalaikiai bandomųjų daviklių duomenys tapo reikšmingu proveržiu. Pirmą kartą tiesiogiai išmatuota vandens temperatūra ir srovės po centrine Tveitso ledyno dalimi. Šie matavimai rodo, kad po ledynu esantis vanduo yra gerokai šiltesnis ir greičiau judantis, nei buvo manyta anksčiau. Tai gali padėti paaiškinti, kodėl šis ledynas tirpsta taip sparčiai ir kodėl jis laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių prisidėti prie pasaulinio jūros lygio kilimo.
Mokslininkų teigimu, nors ši ekspedicija nesuteiks nuolatinių, ilgalaikių matavimų, pati misija yra itin svarbus įrodymas, atskleidžiantis realias sąlygas po storu ledo sluoksniu. Tyrimų grupės vadovaujantysis mokslininkas Von Sang Li pažymėjo, kad darbas bus tęsiamas, o gautos žinios taps pagrindu planuojant naujas, tikslesnes ir technologiškai patikimesnes misijas.
Ankstesni tyrimai jau buvo atskleidę iki tol nežinotą mechanizmą, kuris ardo ledynus iš apačios. Šis procesas lyginamas su pieno maišymu kavoje: mažos, tačiau intensyvios sūkurinės srovės nuolat „graužia“ ledo kraštus ir spartina jo irimą. Nauji duomenys apie šiltesnį ir greitesnį vandenį po Tveitso ledynu sustiprina prielaidą, kad tokie procesai gali būti dar intensyvesni, nei manyta, o jų pasekmės pasaulinio vandenyno lygiui – gerokai rimtesnės.
