Po daugiau nei keturių dešimtmečių ramybės Meksikoje esantis El Čičono (El Chichón), dar vadinamas Čičonaliu, ugnikalnis vėl rodo atsinaujinusios veiklos požymių. Mokslininkai fiksuoja nerimą keliančius, tačiau kol kas magminės veiklos nepatvirtinančius pokyčius, todėl ugnikalniui skiriamas išskirtinis dėmesys ir užtikrinama nuolatinė stebėsena.
Pastebima, kad kraterio zonoje pakilo temperatūra, pakito kraterio ežero cheminė sudėtis, o į atmosferą išsiskiria potencialiai pavojingos dujos. Šie signalai vertinami atsargiai: jie gali rodyti suaktyvėjusius požeminius procesus, tačiau nebūtinai reiškia artėjantį išsiveržimą.
2025 m. birželio–gruodžio mėnesiais Meksikos nacionalinio autonominio universiteto specialistai atliko detalią ugnikalnio kraterio stebėseną. Tyrimų metu nustatyta, kad kraterio ežero vanduo įkaito, o jame padaugėjo sieros vandenilio ir anglies dioksido. Taip pat aptiktos retos tuščiavidurės sieros sferos, kurios susidaro skystos sieros telkiniuose.
Įprastai žalsvos spalvos kraterio ežeras tapo pilkšvas. Tai siejama su padidėjusiu sulfato ir silicio dioksido (kremnės) kiekiu. Termoviziniai duomenys taip pat patvirtina, kad kyla dugno ir aplinkinių kraterio zonų temperatūra.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad šiuo metu nėra įrodymų, jog vyktų magmos kilimas ar jos judėjimas į paviršių. Vulkanologė Patrisija Žakome Pas pažymi, kad dabar stebimi reiškiniai labiau būdingi hidroterminiams procesams, kai įkaitęs požeminis vanduo sąveikauja su karštomis uolienomis. Seisminiai duomenys taip pat rodo tik nedidelį regiono aktyvumą.
El Čičonas paskutinį kartą išsiveržė 1982 metais. Tuomet keli galingi sprogimai nusinešė mažiausiai 2000 žmonių gyvybių. Piroklastiniai srautai nušlavė gyvenvietes ir žemės ūkio plotus, o regionas patyrė sunkių ekonominių ir ekologinių pasekmių.
Tyrėjų teigimu, dabartiniai pokyčiai nėra tapatūs tiems, kurie buvo fiksuoti 1982 m. išvakarėse. Tačiau jie primena, kad net ir po didelių išsiveržimų ugnikalniai išlieka aktyvios, dinamiškos sistemos, todėl nuolatinis monitoringas yra būtinas gyventojų saugumui užtikrinti. Stebėsenai pasitelkiami dronai, palydoviniai metodai ir speciali įranga, fiksuojanti šilumines anomalijas, dujų emisijas bei grunto deformacijas.
Tyrėjų apžvalgoje pabrėžiama, kad šiuo metu pagrindo visuomenės panikai nėra. Vis dėlto atsinaujinusi Čičonalio veikla primena, jog vadinamieji „miegančieji“ ugnikalniai retai būna iš tiesų neaktyvūs, o net dešimtmečius trunkanti tyla gali slėpti giliai po paviršiumi vykstančius procesus.
Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į kitus Žemės gelmių keliamus pavojus. Po Marmuro jūra aptiktas paslėptas lūžis, kuriame gali kauptis pavojinga įtampa. Ši zona laikoma tikėtinu būsimo stipraus žemės drebėjimo židiniu netoli Stambulo, todėl jai taip pat skiriamas ypatingas dėmesys ir atliekami nuolatiniai tyrimai.
