2025 metais mokslininkai pranešė apie senovinėse Marso molingose uolienose aptiktas ilgų grandinių organines molekules – alkanus.
Naujausiame tyrime Aleksandro Pavlovo vadovaujama NASA Goddardo kosminių skrydžių centro komanda teigia, kad pirminis šių molekulių kiekis, buvęs prieš milijonus metų trukusį radiacijos poveikį, kai didelė jų dalis buvo suardyta, sunkiai paaiškinamas vien nebiologiniais (abiotiniais) procesais.
Tačiau tai nereiškia, kad aptikti alkanai yra tiesioginis gyvybės Marse įrodymas. Išvada grindžiama modeliavimu, kaip laikui bėgant radiacija ardo organines medžiagas. Vis dėlto rezultatai rodo, kad šių molekulių kilmė nusipelno gerokai išsamesnio tyrimo.
Ypač intriguoja tai, kad Marso molinguose sluoksniuose aptikti alkanai gali būti ilgų grandinių riebiųjų rūgščių fragmentai. Žemėje tokios rūgštys dažniausiai – nors ir ne išimtinai – yra biologinės kilmės, t. y. susijusios su gyvybe.
Pirmasis „Curiosity“ marsaeigio ištirtas mėginys parodė, kad alkanų koncentracija siekia maždaug 30–50 dalių milijardui, tad aptiktas kiekis nėra didelis.
Pavlovas su kolegomis iškėlė du pagrindinius klausimus: ar šių molekulių kadaise uolienoje galėjo būti gerokai daugiau ir, jeigu taip, kokie procesai jas galėjo suformuoti.
Cumberlando molinga uoliena Marso paviršiuje, veikiama intensyvios radiacijos, išgulėjo apie 80 milijonų metų. Per tokį laiką bet kokios organinės medžiagos uolienoje pamažu nyko ir buvo ardomos.
Remdamiesi laboratoriniais radiolizės eksperimentais, tyrėjai įvertino, kaip greitai radiacija ardo alkanų pirmtakus. Skaičiavimai parodė, kad pirminė šių junginių koncentracija galėjo siekti nuo 120 iki 7 700 dalių milijonui (ppm) – tai gerokai daugiau nei aptinkama dabar.
Toliau mokslininkai išnagrinėjo visus žinomus nebiologinius šių medžiagų patekimo ir susidarymo būdus: organinių dalelių atnešimą tarpplanetinėmis dulkėmis, meteoritus, atmosferinių dulkių apnašų nusėdimą, hidroterminius cheminius procesus, taip pat reakcijas, tokias kaip serpentinacija.
Paaiškėjo, kad net sudėjus visus šiuos veiksnius jų bendra įtaka vis tiek nepasiekia tokio didelio pradinio molekulių gausumo, kokį rodo modeliavimas.
„Mūsų taikytas metodas leido įvertinti, kad prieš veikiant jonizuojančiajai radiacijai Cumberlando molingoje uolienoje konservatyviai galėjo būti nuo 120 iki 7 700 ppm ilgų grandinių alkanų ir (arba) riebiųjų rūgščių“, – teigia tyrėjai publikuotame darbe.
Jų vertinimu, tokios didelės ilgų grandinių alkanų koncentracijos prastai dera su keliais šiuo metu žinomais abiotiniais organinių molekulių šaltiniais senovės Marse.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai dar nėra tvirtas gyvybės už Žemės ribų aptikimas. Gali egzistuoti iki šiol nežinomi nebiologiniai alkanų susidarymo keliai Marse, arba dar nepakankamai aišku, kaip tiksliai Marso sąlygomis radiacija veikia organines molekules. Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikalingi tolesni tyrimai.
Jau ne kartą nustatyta, kad Marse gausu įvairių organinių junginių. Dabartinis mokslo iššūkis – suprasti, ką šie junginiai pasako apie planetos tinkamumą gyvybei arba, priešingai, apie jos nebuvimą.
