Apie bulgarų kilmės aiškiaregę Babą Vangą kalbama jau kelis dešimtmečius – jos vardas nuolat iškyla tuomet, kai pasaulį krečia neramumai ar ieškoma atsakymų apie ateitį. Jai priskiriami ne tik įvykiai, susiję su karais ar politiniais sukrėtimais, bet ir daug toliau siekiančios vizijos, apimančios pačią žmonijos egzistencijos pabaigą.
Nors Baba Vanga mirė 1996 m., jos įvaizdis išliko beveik mitinis. Apie ją kalbama kaip apie asmenį, numaniusį didelius XX amžiaus ir vėlesnius sukrėtimus – nuo teroro išpuolių iki klimato permainų. Tiesa, daugelis šių teiginių neturi aiškių pirminių šaltinių, o dauguma pranašysčių užrašytos jau po jos mirties, remiantis pasakojimais iš antrų ar trečių lūpų.
Vienas dažniausiai minimų scenarijų siejamas su 3797 m. Esą tuo metu Žemė taps netinkama gyventi ir žmonės bus priversti ją palikti. Tai ne staigus išnykimas, o lūžio taškas – momentas, kai civilizacija atsiskiria nuo savo planetos. Ši vizija dažnai interpretuojama kaip ilgalaikės ekologinės ar technologinės krizės pasekmė.
Tačiau dar didesnį dėmesį kelia kita data – 5079 m. Būtent jie vadinami galutiniu žmonijos istorijos tašku. Pasakojimuose teigiama, kad po šios datos nebeliks nei civilizacijos, nei jos tęstinumo. Įdomu tai, kad nėra nurodoma, kokia priežastis lems pabaigą – nekalbama nei apie karą, nei apie gamtinę katastrofą ar kosminį pavojų. Šis neapibrėžtumas ir palieka erdvės įvairioms interpretacijoms.
Kai kurie aiškintojai spėja apie technologinį žlugimą ar dirbtinio intelekto dominavimą, kiti – apie klimato sistemų griūtį ar kosminę grėsmę. Yra ir versijų, kad žmonija paprasčiausiai pasikeis taip, jog dabartinė jos forma nustos egzistuoti.
Babos Vangos vardu siejamos ir dar platesnės vizijos. Jai priskiriami teiginiai apie Marso kolonizaciją XXII amžiuje, konfliktą Raudonojoje planetoje 3005 m., o 4509 m. apibūdinami kaip žmonijos „susiliejimo su Dievu“ metai. Visa ši laiko juosta primena ne trumpą katastrofos prognozę, o ilgą, beveik epinę žmonijos istoriją.
Skeptikai atkreipia dėmesį, kad dalis artimesnių prognozių nepasitvirtino, o tai kelia abejonių ir dėl tolimesnių datų. Be to, trūksta patikimų, aiškiaregės pačios užrašytų šaltinių. Nepaisant to, konkreti data 5079 m. išlieka stipriu simboliu, kuris nuolat sugrįžta viešose diskusijose.
Galbūt šių pasakojimų poveikis slypi ne pačioje pranašystėje, o laikmečio nuotaikose. Klimato krizė, geopolitinė įtampa, technologijų plėtra ir baimė dėl civilizacijos trapumo sukuria terpę, kurioje tokios istorijos skamba įtikinamai. Net jei tai tik legenda, ji primena, kad žmonijos ateitis nėra savaime suprantama – o klausimas apie jos ribas vis iškyla iš naujo.
