Tropikuose slypi vienas įspūdingiausių gamtos „triukų“ – medis, kurio žievė nuolat keičia spalvą ir atrodo lyg kompiuterinės grafikos kūrinys. Tai vaivorykštinis eukaliptas, botanikos pasaulyje laikomas tikru fenomenu. Toliau – pasakojimas apie tai, kaip jis „nusidažo“ įvairiomis spalvomis ir kodėl ši nuostabi rūšis šiandien atsidūrė pavojuje.
Tropiniuose miškuose auga unikalus medis, primenantis dirbtinio intelekto sukurtą paveikslą, nors iš tiesų tai visiškai realus gamtos kūrinys. Tai vaivorykštinis eukaliptas (Eucalyptus deglupta) – sparčiai augantis medžių milžinas, idealiomis sąlygomis galintis pasiekti net 80 metrų aukštį.
Šio „psichodelinio“ medžio tėvynė – drėgni Filipinų, Indonezijos ir Papua Naujosios Gvinėjos miškai. Šiandien vaivorykštinį eukaliptą galima pamatyti ir kituose šiltuose pasaulio regionuose, pavyzdžiui, Havajuose ar Floridoje.
Pagrindinis ir iškart akį traukiantis bruožas – jo kamienas. Žievę išmargina spalvotos juostos ir lopai, kuriuose susilieja auksiniai rusvi, ryškiai geltoni, neono žali, raudoni ir net violetiniai atspalviai. Iš tolo medis atrodo tarsi apvyniotas spalvingu audiniu arba nudažytas dažais.
Spalvotos žievės paslaptis
Skirtingai nei daugelio mums įprastų medžių, pavyzdžiui, ąžuolų, kurių žievė ilgainiui storėja ir kietėja sluoksniais, vaivorykštinis eukaliptas nuolat atsinaujina. Jo žievė atšoka ir nusilupa plonomis juostomis, atidengdama apatinį, lygesnį sluoksnį. Pro jį šviečia žalias pigmentas – chlorofilas, todėl ką tik atsivėrusi žievė iš pradžių būna ryškiai žalia.
Būtent šis nuolatinis šerpetojimo procesas ir sukuria įspūdingą spalvų žaismą. Kai visiškai šviežia žievė pirmą kartą susiliečia su oru, joje ima kauptis taninai – natūralūs junginiai, padedantys medžiui apsisaugoti nuo grybelių ir kitų pažeidimų.
Taninams bręstant, žievės spalva pamažu kinta: iš pradžių ji įgauna melsvų ir violetinių atspalvių, vėliau pereina į raudoną ir auksinę, o galiausiai patamsėja iki rudos. Tuomet viršutinis sluoksnis vėl ima luptis, atsiveria naujas žalias paviršius, ir ciklas prasideda iš naujo. Skirtingose kamieno vietose žievė būna skirtingos „brandos“, todėl vienu metu galima matyti visą spalvų paletę.
Vaivorykštinis eukaliptas žavi ne tik išvaizda. Jo mediena vertinama ir praktiniais sumetimais – ji naudojama baldams, grindims bei statyboms. Iš šios medienos gaminama ir celiuliozė popieriui: nors pats medis margas, popierius išlieka įprastai baltas.
Grožis, atsidūręs pavojuje
Deja, būtent vertinga mediena šią rūšį pavertė intensyvaus kirtimo taikiniu. Apdirbus vaivorykštinio eukalipto medieną, spalvingas efektas išnyksta, tačiau tai nesustabdo pramonės – medis kertamas dideliais kiekiais.
Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše vaivorykštinis eukaliptas nurodomas kaip nykstanti rūšis. Natūraliose buveinėse jam grėsmę kelia ne tik pernelyg intensyvus kirtimas, bet ir miškų naikinimas dėl žemdirbystės, infrastruktūros plėtros bei plantacijų įveisimo.
Paradoksalu, tačiau viena didžiausių šio medžio išlikimo vilčių – jo nepaprastas grožis. Vis daugiau šalių vaivorykštinius eukaliptus sodina dekoratyviniuose soduose ir parkuose, botanikos soduose bei privačiose valdose. Tokios, žmonių prižiūrimos, želdynų kolekcijos suteikia rūšiai galimybę išlikti net ir tuomet, jei natūralios populiacijos toliau mažės.
Gamta ne kartą įrodė galinti nustebinti net patyrusius mokslininkus. Vaivorykštinis eukaliptas – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip gynybiniai biocheminiai procesai medžio žievėje gali virsti gyvu meno kūriniu.
