Dirbtinis intelektas šiandien dažnai pristatomas kaip pažangos simbolis, tačiau už jo slypi kur kas mažiau matoma pusė – milžiniškas energijos apetitas. Kol visuomenė diskutuoja apie DI reguliavimą ar pokalbių robotų etiką, energetikos specialistai kalba apie visai kitą problemą: elektros tinklų apkrovą. Ypač tai jaučiama Kalifornijoje, kur sutelkti didžiausi duomenų centrai ir technologijų bendrovės. Anot ekspertų, tikroji įtampa kyla ne dėl pačių algoritmų, o dėl to, kiek elektros sunaudoja kiekviena mūsų kasdienė užklausa skaitmeniniam asistentui.
Duomenų centrai šiandien veikia be pertraukų, 24 valandas per parą, ištisus metus. Kiekvienas klausimas, kiekvienas sugeneruotas atsakymas ar vaizdas reiškia papildomą apkrovą serveriams, o kartu – ir energijos sistemai. Tai nebėra pavieniai bandymai laboratorijose. DI tapo masiniu reiškiniu, o jo energijos poreikis kai kuriais vertinimais prilygsta ištisų pramoninių rajonų suvartojimui. Todėl kalbama ne tik apie inovacijas, bet ir apie infrastruktūros atsparumą bei ilgalaikį elektros tiekimo stabilumą.
Šioje situacijoje technologijų milžinės ieško sprendimų, kurie leistų užtikrinti praktiškai neribotą, švarią energiją. Vienas ambicingiausių projektų – SPARC reaktorius. Tai branduolinės sintezės pagrindu veikiantis įrenginys, dar vadinamas tokamaku. Jame galingi magnetiniai laukai sulaiko itin karštą plazmą, kurioje vandenilio izotopai susijungia į helį. Procesas vyksta daugiau nei 100 milijonų laipsnių Celsijaus temperatūroje – tai sąlygos, artimos žvaigždžių vidui.
Skirtingai nei tradicinės branduolinės jėgainės, sintezės technologija nežada ilgalaikių radioaktyvių atliekų. Idėja – sukurti švarų, stabilų ir praktiškai neišsenkantį energijos šaltinį. Pirmasis SPARC prototipas statomas netoli Bostono, o jo paleidimas planuojamas jau 2026 m. Projekte naudojama ir vadinamoji „skaitmeninio dvynio“ technologija – virtualus modelis, leidžiantis išbandyti scenarijus bei numatyti galimas klaidas dar prieš realų paleidimą.
Jei bandymai bus sėkmingi, tai gali reikšti lūžį ne tik JAV, bet ir Europoje. Augant DI poreikiui, energetikos klausimas taps vis aktualesnis ir mažesnėms valstybėms, tarp jų – ir Lietuvai. Kiekvienas namų ūkis, naudojantis išmaniuosius sprendimus, iš esmės yra šios transformacijos dalis.
Diskusija apie dirbtinį intelektą pamažu virsta diskusija apie energiją. Klausimas jau nebe tik, ką DI gali sukurti, bet ir iš ko jis bus maitinamas. Jei naujos kartos sintezės reaktoriai pasiteisins, skaitmeninio amžiaus energijos trūkumo problema galėtų būti išspręsta iš esmės. Jei ne – elektros tinklų apkrova taps vienu svarbiausių XXI amžiaus iššūkių.
