Mylimo augintinio netektis daugeliui žmonių tampa itin skausminga patirtimi. Nors visuomenėje neretai manoma, kad gyvūno mirtis negali prilygti artimo žmogaus netekčiai, tyrimai rodo ką kita: daliai žmonių šis išgyvenimas sukelia ypač stiprų ir ilgai trunkantį emocinį sukrėtimą.
Maynootho universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad vienas iš penkių respondentų teigė augintinio mirtį išgyvenęs net sunkiau nei žmogaus netektį. Apklausoje, kurioje dalyvavo apie tūkstantį žmonių, buvo vertinama, kokie gyvenimo praradimai sukėlė didžiausią emocinį skausmą, nerimą ir ilgesį.
Maždaug trečdalis dalyvių buvo patyrę augintinio mirtį, o beveik visi iš jų taip pat buvo netekę artimo žmogaus. Kas penktas šios grupės atstovas nurodė, kad būtent augintinio netektis jam buvo sunkiausia gyvenimo patirtis.
Specialistai pabrėžia, kad stiprus ryšys su gyvūnu nėra „mažiau vertingas“ nei ryšys su žmogumi. Augintiniai dažnai tampa neatsiejama kasdienybės dalimi, emocinės paramos šaltiniu ir net šeimos nariais. Todėl jų netektis gali sukelti gilų tuštumos jausmą, sustiprinti vienišumą ir pakeisti įprastą gyvenimo ritmą.
Tyrimo autoriai taip pat įspėja apie galimą pailgėjusį gedėjimo sutrikimą. Tai būklė, kai liūdesys ir ilgesys nepraeina ilgą laiką, o gedėjimas ima trukdyti kasdieniam gyvenimui. Žmogus gali nuolat grįžti mintimis prie netekties, patirti stiprų kaltės jausmą, pyktį ar bejėgiškumą.
Pailgėjusiam gedėjimo sutrikimui būdingas užsitęsęs emocinis skausmas, sunkumas susitaikyti su netektimi ir nesugebėjimas vėl įsitraukti į įprastą veiklą. Kai kuriems žmonėms gali pasireikšti emocinis aptirpimas, sumažėjęs domėjimasis aplinka, taip pat polinkis atsiriboti nuo kitų.
Gydytojai ir psichologai ragina rimtai vertinti augintinio netekties sukeltus jausmus. Jei liūdesys užsitęsia, stiprėja arba pradeda daryti įtaką santykiams, darbui ar sveikatai, verta kreiptis pagalbos į specialistus. Tinkama emocinė parama gali padėti sveikiau išgyventi netektį ir sumažinti ilgalaikių psichologinių pasekmių riziką.

