Jungtinėje Karalystėje paskelbtas vyriausybinis tyrimas, kuriame palaikoma idėja saulės energiją rinkti kosmose, perduoti ją į Žemę ir prijungti prie nacionalinio elektros tinklo. Kalbama apie technologiją, kuri potencialiai galėtų aprūpinti šalį iki dviejų gigavatų švarios elektros energijos ir prisidėti prie klimato tikslų įgyvendinimo.
Ataskaitą parengė bendrovė „Frazer-Nash Consultancy“, ji paskelbta 2026 m. vasarį. Dokumente vertinama, kiek realu pradėti nedidelius demonstracinius kosminės saulės energetikos projektus ir kokių žingsnių tam reikėtų.
Tyrimą pristatė Jungtinės Karalystės Energetinio saugumo ir nulinio išmetimo departamentas. Vienas iš siūlymų – specialius imtuvus, vadinamuosius rektėnų (rektifikacinių antenų) laukus, įrengti jau veikiančiose jūrinėse vėjo elektrinėse, pasinaudojant esamomis jungtimis su elektros perdavimo tinklu.
Pagrindinė koncepcija tokia: geostacionarioje orbitoje esantys palydovai surenka saulės energiją kosmose ir perduoda ją į Žemę mikrobangų spindulio pavidalu. Rektėnos priima šį signalą ir tiesiogiai paverčia jį elektra, tinkama tiekti į tinklą.
Kosminė saulės energetika remiasi saulės energijos surinkimu už Žemės atmosferos ribų. Kosmose nėra nuostolių dėl debesuotumo ar oro masių, o palydovai gali beveik nuolat būti apšviesti saulės. Ataskaitoje teigiama, kad orbitinė elektrinė gali pagaminti iki 13 kartų daugiau energijos nei analogiška jėgainė Žemėje.
Tokios sistemos taip pat galėtų mažinti elektros gamybos nepastovumo problemą, su kuria susiduria vėjo ir antžeminės saulės elektrinės. Tyrime nurodoma, kad viena kosminė platforma galėtų generuoti iki dviejų gigavatų elektros energijos – tai prilygtų didelio tradicinio branduolinio reaktoriaus, veikiančio ištisą parą, galiai. Be to, technologija, teoriniu požiūriu, galėtų veikti nepriklausomai nuo vietinių oro sąlygų.
Ataskaitoje pažymima, kad dideli rektėnų plotai gali turėti įtakos aplinkai ir kraštovaizdžiui, todėl prieš jų įrengimą būtina atlikti išsamų poveikio vertinimą. Taip pat pabrėžiama, kad mažesnio masto projektai padėtų sumažinti riziką prieš imantis pilno masto sistemos kūrimo ir taip palengvintų investicijų pritraukimą.
Dokumente akcentuojama, jog be išankstinio rizikų sumažinimo didelės pradinės investicijos gali atbaidyti investuotojus ir apsunkinti technologijos įgyvendinimą. Kartu teigiama, kad tikslingos investicijos ir politinis palaikymas jau dabar galėtų sudaryti sąlygas mažo masto sistemoms iki 2040 metų tapti konkurencingoms kainos atžvilgiu.
Taip pat nurodoma, kad visiškai veikiančiai sistemai sukurti į orbitą reikėtų iškelti dešimtis tūkstančių lengvų saulės baterijų modulių. Nors paleidimai vis dar brangūs, per pastarąjį dešimtmetį jų kaina smarkiai sumažėjo dėl daugkartinio naudojimo raketų ir augančios komercinės konkurencijos.
Energetinio saugumo ir nulinio išmetimo departamentas daro išvadą, kad, esant ankstyvoms investicijoms, iki 2040 metų tokios energijos kaina galėtų siekti 87–129 svarus sterlingų už megavatvalandę (apie 118–175 JAV dolerius).
Galiausiai ataskaitoje pabrėžiama, kad tolesnei mažų projektų plėtrai būtina tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus parama, kuri padėtų šiai pramonei įveikti techninius barjerus ir pereiti prie didesnio masto sprendimų.
