Manote, kad nuotraukose atrodote blogai? Specialistė paaiškino, kas iš tiesų vyksta

Daugelis mūsų vengia fotoaparato ir jaučiasi nejaukiai, kai tenka pozuoti. Atrodo, kad esame nefotogeniški, o nuotraukos tik patvirtina blogiausias baimes apie savo išvaizdą. 

Tačiau kūno įvaizdžio specialistė ir fotografė Teri Hofford siūlo pažvelgti giliau – dažnai problema slypi ne mūsų bruožuose, o mąstymo įpročiuose.

Veidrodis ir kamera rodo skirtingus „aš“

Pirmoji priežastis, kodėl sau nuotraukose atrodome keistai, yra paprasta: visą gyvenimą matome save veidrodyje, o nuotrauka parodo apverstą vaizdą. Veidrodiniam atspindžiui priprantame taip stipriai, kad bet koks kitoks kampas smegenims atrodo svetimas.

Todėl fotografijoje matomas veidas gali kelti diskomfortą, nors realiai aplinkiniai būtent taip ir mus mato kiekvieną dieną. Pasak Teri Hofford, padeda ne vengimas fotografuotis, o priešingai – dažniau save matyti nuotraukose, kad smegenys priimtų abi realybes kaip lygiaverčias.

Neatitinkančios tapatybės ir perdėtos lūkesčiai

Antra priežastis – neatitikimas tarp to, kaip jaučiamės, ir kaip mus bando pavaizduoti. Pavyzdžiui, daugelis moterų socializuojamos manyti, kad turi atrodyti seksualiai, tačiau ne visoms tai priimtina ar patogu. Tokios nuotraukos gali būti techniškai gražios, bet žmogus jose savęs neatpažįsta.

Trečia, mes patys išmokstame hiperfokusuotis į savo kompleksus – pilvą, smakrą, žastus ar raukšles. Užtenka vienos nuotraukos, kurioje šie bruožai labiau matomi, ir ji užgožia visą prisiminimą. Teri Hofford siūlo sąmoningai paklausti savęs: su kuo buvau, ką veikiau ir kaip jaučiausi tą akimirką. Tai grąžina kontekstą ir leidžia nuotrauką matyti kaip brangią atmintį, o ne „defektų katalogą“.

Ketvirta priežastis – pernelyg dideli lūkesčiai tiek kūnui, tiek fotografijai. Kūnas pirmiausia sukurtas mus išlaikyti gyvus, o ne atitikti 100 proc. grožio standartus. Fotografija savo ruožtu fiksuoja vos dalelę sekundės, tačiau mes iš kiekvieno kadro tikimės idealaus rezultato.

Kampai, artimieji ir tikroji vertė

Penkta priežastis susijusi su kampais. Dauguma mūsų turi „gerąją“ ir „blogąją“ pusę, išmanome pozas, kuriose atrodome lieknesni ar jaunatviškesni. Tačiau Teri Hofford atkreipia dėmesį: mūsų vaikai, partneriai, draugai ir augintiniai mato mus ne iš tobulai parinkto selfio kampo, o iš kasdienių, dažnai neva „nepalankių“ perspektyvų – ir myli būtent tokį vaizdą.

Nuotraukose tarp pirmo ir antro kadro nepranyksta nei mūsų pasiekimai, nei meilė, nei kūrybiškumas. Keičiasi tik kampas ir apšvietimas. Tačiau socialinių tinklų kultūra dažnai verčia manyti, kad viešai rodyti galime tik kruopščiai atrinktus, filtrais apdorotus kadrus, todėl realų gyvenimą dokumentuojame vis rečiau.

Teri Hofford primena savo paties patirtį: žiūrėdama į nuotraukas su tėvu ji nebemato jo kompleksų – tik mylimą žmogų. Tai skatina pergalvoti požiūrį į fotografiją: svarbiausia ne tobula poza, o tai, kad apskritai esame kadre kartu su mums brangiais žmonėmis.

Jei kitą kartą pagalvosite „aš blogai atrodau nuotraukose“, verta paklausti savęs, ar tikrai čia problema – ar tiesiog susidūrėte su savo lūkesčiais ir senais stereotipais. Dažnai atsakymas bus paprastas: jūs neatrodote blogai, jūs tiesiog matote save nauju kampu.