Žemės paviršius niekada nebūna visiškai pastovus – per milijonus metų kontinentai nuolat juda, skyla ir vėl susiduria. Mokslininkai prognozuoja, kad tolimoje ateityje mūsų planeta vėl gali turėti vieną milžinišką superžemyną. Toks procesas iš esmės pakeistų Žemės klimatą ir galėtų sukelti naują masinio gyvybės išnykimo bangą. Toliau aptariami galimi būsimo superžemyno scenarijai ir jų pasekmės.
Senovėje, daugiau kaip prieš 200 mln. metų, Žemėje jau buvo susiformavęs superžemynas – Pangėja. Veikiama tektoninių plokščių judėjimo, ji iširo į dabartinius kontinentus. Geologai mano, kad ateityje šios jėgos gali pakeisti kryptį ir pradėti naują žemynų suartėjimo etapą. Tai iš esmės pakeistų klimato sistemas, vandenynų cirkuliaciją ir sąlygas gyvybei.
Kaip gali susiformuoti būsimas superžemynas?
Remiantis 2018 m. moksliniame žurnale Geological Magazine publikuotu tyrimu, išskiriamos keturios pagrindinės būsimo superžemyno formavimosi schemos. Jos priklauso nuo to, ar dabartiniai vandenynai toliau plėsis, ar, priešingai, ims užsiverti.
Pirmasis, laikomas vienu tikėtiniausių, scenarijus numato, kad Atlanto vandenynas ir toliau plėsis, kaip vyksta dabar, o Ramusis vandenynas palaipsniui siaurės. Ramųjį vandenyną juosia aktyvios subdukcijos zonos – sritys, kuriose vandenyninė pluta „nugrimzta“ po žemynine ir sugrįžta į mantiją. Būtent šie procesai lemia didelį seisminį aktyvumą Ramiojo vandenyno Ugnies žiede – ten fiksuojama apie 80 % galingiausių pasaulio žemės drebėjimų.
Jei ši tendencija išliks, Ramusis vandenynas pamažu „užsidarys“. Tuomet Šiaurės ir Pietų Amerika nutols dar labiau nuo Europos ir Afrikos, o galiausiai susidurs su į šiaurę judančia Antarktida. Vėliau prie šio masyvo prisijungs Afrika, Europa ir Azija, kurios tarpusavyje taip pat susilies. Australija, tikėtina, susidurs su Rytų Azija. Taip susiformuotų milžiniškas superžemynas, kurį tyrėjai vadina Naująja Pangėja (Novopangea).
Antrasis scenarijus vadinamas Pangėja Proksima. Pagal jį Atlanto ir Indijos vandenynai dar kurį laiką toliau plėsis, tačiau ilgainiui kitose vietose atsiras naujų subdukcijos zonų, kurios pradės „ryti“ vandenyninę plutą. Tai vėl sutrauktų žemynus draugėn, tik jau kitoje konfigūracijoje: galėtų susiformuoti žiedą primenantis superžemynas, supantis centrinį vandenyno baseiną.
Trečioji schema – Aurika, kurią pasiūlė tektonikos tyrėjas Žoanas K. Duarte. Ji remiasi prielaida, kad tiek Ramusis, tiek Atlanto vandenynai galiausiai užsivers. Kadangi abiem šiems baseinams jau apie 200 mln. metų, o Indijos vandenynas yra gerokai jaunesnis (apie 140 mln. metų), įmanoma, kad būtent Indijos vandenynas ir toliau plėsis, o du senesnieji ims nykti. Tokiu atveju žemynai susitelktų palei pusiaują ir sudarytų superžemyną, išsidėsčiusį daugiausia tropinėse platumose.
Ketvirtasis variantas – Amazija. Jis numato, kad Atlanto ir Ramusis vandenynai liks atviri, tačiau dėl plokščių judėjimo užsivers Arkties vandenynas. Tokia konfigūracija reikštų, kad dauguma žemynų, išskyrus Antarktidą, pamažu slinktų į Šiaurės pusrutulį ir susitelktų netoli Šiaurės ašigalio. Antarktida išliktų izoliuota kitoje planetos pusėje, apsupta milžiniško vandenyno.
Kokias pasekmes turėtų nauja žemynų tvarka?
2021 m. žurnale Geochemistry, Geophysics, Geosystems publikuotas tyrimas parodė, kad skirtingi superžemynų formavimosi modeliai gali iš esmės keisti Žemės klimatą.
Jei susiformuotų Amazija, žemynų pasislinkimas ašigalių link sutrikdytų giliąją vandenynų cirkuliaciją, kuri šiandien perneša šilumą iš pusiaujo į aukštesnes platumas. Ašigaliuose taptų gerokai šalčiau, ledo danga išplėstų savo ribas ir dar labiau stiprintų vėsėjimą. Toks pasaulis galėtų priminti ilgalaikį ledynmetį.
Aurikos scenarijus, priešingai, reikštų šiltesnį ir greičiausiai sausesnį pasaulį. Modeliavimas rodo, kad vidutinė temperatūra pakiltų maždaug 3 °C, o ilgos, šiltos pakrantės primintų dabartinius Brazilijos krantus. Vis dėlto klimatas ir tokiu atveju išliktų dinamiškas – keistųsi kritulių pasiskirstymas, vandenynų cirkuliacija ir vėjų sistemos.
Visais atvejais superžemyno susidarymas sukeltų ir ekologinių sukrėtimų. Kaip pabrėžia Ž. K. Duarte, suartėjus žemynams rūšys turėtų intensyviau konkuruoti dėl tų pačių išteklių, lengviau plistų invazinės rūšys, o tai didintų masinio išnykimo riziką. Amazijos scenarijuje didžiuliai aplediję plotai galėtų sunaikinti didelę dalį sausumos ekosistemų, palikdami gyvybę daugiausia vandenynuose.
Nežinomieji veiksniai ir žmogaus vaidmuo
Prognozės šimtams milijonų metų į priekį neišvengiamai susijusios su didele nežinomybe. Mokslininkai pripažįsta, kad neįmanoma tiksliai nuspėti, kokia bus būsimoji augalija, nors ji daro milžinišką įtaką klimatui, atmosferos sudėčiai ir Saulės spinduliuotės atspindėjimui. Ne ką lengviau įvertinti būsimus ugnikalnių išsiveržimus bei su jais susijusius CO2 kiekius, taip pat ilgalaikius vandenynų cirkuliacijos pokyčius.
NASA tyrėjas Maiklas Vejus atkreipia dėmesį, kad sunkiai prognozuojamas ir žmogaus poveikis planetai. Klimato kaita, vandenynų tarša, plastiko kaupimasis ir kiti mūsų veiklos padariniai gali pakeisti Žemės raidos trajektoriją itin ilgam laikotarpiui. Vis dėlto jis pabrėžia ir tam tikrą Žemės sistemos atsparumą: didžiąją dalį per pastaruosius keturis milijardus metų sąlygos Žemės paviršiuje išliko palyginti stabilios ir tinkamos gyvybei, išskyrus palyginti trumpus ekstremalius epizodus.
Ž. K. Duarte kelia ir egzistencinį klausimą apie rūšies išlikimą. Vien intelektas, anot jo, negarantuoja ilgalaikės sėkmės: technologijos suteikia ir savinaikos galimybę, pavyzdžiui, branduolinius ginklus, kurių grėsmė ypač išryškėja geopolitinių konfliktų fone. Tyrėjo nuomone, rūšis, norinti išlikti dar 50–250 mln. metų, turi išmokti gyventi pusiausvyroje su savo ekosistema.
Šiandien, kai dauguma planetos ledynų sparčiai tirpsta dėl globalinio atšilimo, mokslininkai vis dažniau fiksuoja ir pavojingas anomalijas: kai kurie ledo masyvai staiga ima judėti neįprastai dideliu greičiu ir gali griauti viską savo kelyje. Šie procesai tėra akimirka, lyginant su milijonus metų trunkančiais superžemynų ciklais, tačiau jie primena, kad Žemės klimato sistema yra jautri pokyčiams ir glaudžiai susijusi su gyvybės sąlygomis planetoje.
