Irane esantis Taftano ugnikalnis, ilgą laiką laikytas nurimusiu šimtams tūkstančių metų, pastaruoju metu rodo aiškius aktyvėjimo požymius. Naujausi mokslininkų tyrimai atskleidė, kad po ilgos „tylos“ kalno paviršius ima kilti. Tai gali reikšti didėjantį slėgį ugnikalnio gelmėse ir tam tikrą riziką aplinkinėms teritorijoms.
Tyrimo duomenimis, per pastaruosius dešimt mėnesių Taftano paviršius pakilo maždaug 9 centimetrais. Tokia deformacija dažniausiai siejama su vidiniais ugnikalnio sistemos pokyčiais ir augančiu slėgiu.
Kas pasikeitė Taftano ugnikalnyje?
Paviršiaus deformacijos nustatytos pasitelkus palydovinę radaro technologiją InSAR. Ji leidžia itin tiksliai fiksuoti net menkiausius Žemės paviršiaus judesius nepriklausomai nuo paros laiko ar oro sąlygų. Analizei buvo naudoti „Sentinel-1“ palydovų duomenys.
Užfiksuotas paviršiaus kilimas sutelktas ugnikalnio viršūnės zonoje ir tęsėsi ilgiau nei dešimt mėnesių. Svarbu ir tai, kad paviršius negrįžo į ankstesnį lygį, vadinasi, susikaupęs slėgis kol kas neišsisklaidė.
Aktyvėjimo priežastys
Modeliavimas parodė, kad pokyčių šaltinis yra maždaug 490–630 metrų gylyje. Manoma, jog tai greičiausiai nėra naujos magmos įsiveržimas iš gilesnių sluoksnių. Labiau tikėtina, kad didėjančią deformaciją lemia dujų kaupimasis hidroterminėje sistemoje – karštų skysčių ir dujų prisotintame uolienų sluoksnyje.
Mokslininkai atmetė išorinius veiksnius, pavyzdžiui, gausias liūtis ar žemės drebėjimus. Jų vertinimu, užfiksuoti pokyčiai atitinka vidinių procesų scenarijų: dujos kyla iš gilesnio magminio rezervuaro, didina slėgį uolienose ir sukelia paviršiaus kilimą.
Ar tai reiškia artėjantį išsiveržimą?
Specialistai pabrėžia, kad matomi aktyvumo ženklai dar nereiškia neišvengiamo išsiveržimo. Vis dėlto ugnikalnio sistema, panašu, yra lėto, bet nuoseklaus pokyčio stadijoje, todėl ją būtina stebėti.
Daugiausia nerimo kelia ne galimi lavos srautai, o freatiniai (gariniai) sprogimai. Jie gali įvykti tuomet, kai labai karšti skysčiai ar dujos staiga susiduria su požeminiu ar paviršiniu vandeniu. Tokie reiškiniai dažnai būna staigūs ir sunkiau prognozuojami.
Freatiniai sprogimai gali į atmosferą išmesti didelį kiekį dujų ir pelenų. Tai pavojinga žmonių sveikatai, nes gali sukelti kvėpavimo sutrikimų, užteršti geriamąjį vandenį, pakenkti žemės ūkiui bei gyvuliams.
Artimiausias miestas nuo Taftano ugnikalnio nutolęs maždaug 50 kilometrų. Tam tikromis oro sąlygomis jo gyventojai jau dabar gali užuosti sieros kvapą, sklindantį iš ugnikalnio teritorijos.
Kodėl Taftano atvejis svarbus?
Taftanas dažnai vadinamas „miegančiu“ ugnikalniu, nors jo viršūnėje jau seniai matomos aktyvios dujų išmetimo angos. Mokslininkai pabrėžia, kad istoriniuose šaltiniuose neužfiksuoti išsiveržimai dar nereiškia, jog ugnikalnis neaktyvus.
Kai kurie ugnikalniai gali išlikti ramūs dešimtis ar net šimtus tūkstančių metų, o vėliau gana greitai pereiti į aktyvesnę fazę. Todėl Taftano pavyzdys svarbus ne tik Iranui, bet ir pasaulinei vulkanologijai: jis primena, kad ilga „tyla“ nebūtinai reiškia saugumą.
Tolesni mokslininkų veiksmai
Tyrėjai planuoja aplink Taftaną įrengti sismometrus, GPS jutiklius ir nuolatinio dujų matavimo įrangą. Numatyta stebėti pagrindinius ugnikalnio išmetamus komponentus – sieros dioksidą, anglies dioksidą ir vandens garus. Šie duomenys padės tiksliau įvertinti galimų išsiveržimų riziką ir laiku įspėti vietos bendruomenes.
Mokslininkai pabrėžia, kad pagrindinis tyrimo tikslas – ne kelti paniką, o informuoti atsakingas institucijas apie būtinybę nuolat stebėti ugnikalnį, kol pokyčiai vyksta lėtai ir situaciją dar galima kontroliuoti.
Taftano atvejis taip pat parodo, kaip pažangios nuotolinio stebėjimo technologijos leidžia laiku pastebėti subtilius, plika akimi nematomus procesus Žemės gelmėse ir suteikia daugiau laiko pasirengti galimiems gamtos iššūkiams.
